„Latavos krašto apvažiavimo“ dalyviai kyla į kalvą, kurioje kadaise stovėjo ponų Okuličių rūmai.
Vietovė prie Latavos upelio rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1596 metų. Latavėnų kaime buvusį dvarą XIX a. ir XX a. pradžioje valdė Okuličių šeima. Iš Mykolo Okuličiaus dvarą paveldėjo sūnus Kazimieras Okuličius, jam mirus dvare šeimininkavo išsilavinusi moteris Juzefa Okuličienė, jo našlė, kuri aprašė savo laikmečio Latavėnų kaimo įvykius. Okuličių šeima buvo ištremta, dvaras sunyko, liko tik parko žymės su giminės iniciatyva pastatytu atminimo kryžiumi .
Iš ponios Juzefos dienoraščių
Juodais viršeliais, tiems laikams labai modernus, nestoras sąsiuvinis. Smulkiai, lakoniškai, lenkų kalba surašyti 1915 – 1919 m. nuotykiai Latavėnuose, Troškūnuose ir platesnėse apylinkėse… Įvykiai, kuriuos išgyvendami, gyventojai artėjo taip išsvajotos nepriklausomybės link.
Latavėnai, pasak istorikų romantikų, kadaise buvo paties karaliaus Mindaugo dvaras, kur čia pat prie tos pačios Latavos, nedidelio vingraus upelio, stūkso piliakalnis, menantis garsųjį „Letuvos“ dvarą ir valdovo Mindaugo karūnavimą.
Okuličiai buvo bajorai iš Gudijos, kažkuris sentėvis dar Žalgirio mūšyje pasižymėjo, ne tik šlovę, bet ir valdas pelnė. Troškūnų krašte Okuličiai minimi tik nuo XVIII amžiaus vidurio. Okuličinės senmedžių viršūnės matyti iš toli, iš vakarų įveda tankiai suaugusi liepų alėja, o sodybvietėje didingi trešnių medžiai, gardžiomis uogomis derantys, savo karališką veislę plačioje apylinkėje paskleidę, ir tik menkas tarnų namelis.
Kultūros, mokslo žmonės aktyviai dalyvavo XIX a. išsivadavimo judėjime, tautos atgimimo kovose. Ir Kazimieras Okuličius, ir mūsų herojė jo žmona Juzefa buvo ne kartą caro valdžios bausti, net kalinti. Dvare dažnai lankydavosi, kartais ir ilgėliau pabūdavo, pagyvendavo ir viena žymiausių Lietuvos moterų, Juzefos sesuo Felicija Bortkevičienė. Pomėgis rašyti ir šiokia tokia istorikės gyslelė lėmė, kad buvo surašyti ir išliko svarbiausi tų lemtingų mūsų kraštui metų įvykiai.
Pradeda ponia Juzefa nuo 1915 metų vasaros, pažymėdama, kad nors karas jau visus metus siaučia, iki pat liepos 8 dienos buvę visai ramu, kol tą dieną nežinia iš kur į Troškūnų miestelį, apylinkės kaimus ėmė plaukti minios pabėgėlių, tarp kurių maišėsi sužeistų kareivių ir caro valdžios valdininkų. Žydai nepaklūsta administracijos įsakymui trauktis į Rusijos gilumą, pasitraukia iš miestelio, net penkiolika jų slepiasi Latavėnų dvaro pirtyje. Pasiekia žinia, kad kareiviai įsiveržė į pono Montvilos spirito varyklą Troškūnų dvare, klajoja po sodžius, griebia ką suradę valgomo, net pasukas geria, mat visi baisingai išbadėję. Veikiai po nedidelių susidūrimų ir pašaudymų vokiečiai išstumia rusus.
Vokiečiai plėšikauja. Dvare pasiima, pasikinko kelis arklius, prisikrauna, ką geresnio valgomo radę, pasiskerdžia kiaulę, vieni išvažiuoja, bet greitai užsuka kiti. Vaikus puola mirtina liga tymai. Patyrę, kad pas Okuličius mažylis susirgęs, bijodami, kad liga nepriliptų, vokiečiai išsinešdina. Greitai nusistovi tvarka, savivalė baigiasi, bet gyventojus užgula sunki naujosios administracijos prievolių našta. Išplatino įsakymą, kad privalu viską atiduoti vokiečiams, o sau pasilikti tik po pusę svaro duonos ir pusantro svaro bulvių vienam žmogui vienai dienai. Pradėjo važinėti traukinukas, nes vokiečiai iš kažkur atvarė garvežiuką su dviem vagonais, o stotyje moterys galėjo į produktus išsimainyti po truputį druskos bei žibalo. namuose buvo verdamas muilas, žvakės, dauginamos mielės kepiniams. Tų pačių 1915 m. lapkrityje vokiečiai įvedė naujo stiliaus kalendorių. Visi tuo stebėjosi, sunkiai pratinosi, mat nežinojo, kad taip laikas visame pasaulyje skaičiuojamas jau senokai. Po naujų metų švenčių visa Lietuva buvo sudalyta į kreizus ir smulkesnius darinius, kurių valdininkai administravo okupuotą kraštą. Ką nors parduoti, grūdų malūne susimalti, net kiaulę pasiskersti be leidimo nevalia, įsigalėjo naminės gamyba, papirkinėjimai…
Nurimus, jau balandžio pabaigoje atšventus Velykas, kuriamas žemės ūkio ratelis, vėliau įsteigiama blaivybės draugija. Žmonės, nors ir nemokėjo tinkamai elgtis, į susirinkimus žiūrėjo kaip į nuostabius dalykus. Trūko maisto, ypač miesteliuose ir didesniuose miestuose, žmonės net pėsčiomis ateidavo iš Vilniaus krašto, kad parsineštų nors keliolika kilogramų grūdų. Gegužės pabaigoje, pasipiktinus, kad vasarą tiek daug švenčių, išleistas įsakymas sekmadienį pamaldas bažnyčioje užbaigti iki 10 valandos, kad po to visi galėtų kibti į darbus…
Liepos pradžioje Troškūnuose jaunuomenė surengė vakarą su vaidinimu apie gėrimo žalą erdviame ūkininko klojime, kuris žiūrovų prisirinko pilnutėlis. Ypatingai visiems patikę pragaro vaizdai su nusidėjėlius kamuojančiais velniais… Dvare vyksta švietimo kursai suaugusiems, Vašuokėnų dvaro bei Surdegio vienuolyno namuose įkuriamos prieglaudos našlaičiams, kaimuose atidaromos mokyklėlės, jauni vyrai gaudomi darbams.
Nuoseklus J. Okuličienės pasakojimas persikelia į 1917-ius, kuomet frontas Rytuose užstringa, pasiekia prieštaringos žinios iš Vakarų, nuverčiamas graikų karalius. Vietoje taip pat neramu, besislapstantys belaisviai, su vietiniais gaivalais sudarę gaujas, žiauriai plėšikauja. Sugauti piktadariai baudžiami net mirtimi, prie Troškūnų sugautos gaujos vadu buvęs paslaptingas senelis, kuris šermenyse giedodavo giesmes ir niekas jo neįtardavo. Dar kiti metai atneša viltį – Vasario 16-ąją paskelbiama Lietuvos nepriklausomybė.
Galėjo būti Lietuvos prezidente
„Aš prisimenu juos, prisimenu Okuličius… “ – sako šalia dvarvietės gyvenantis Rimas Pauliukas. Senosios Okuličienės jis jau nepamena, bet apie dvarininkus daug girdėjęs iš savo tėvelio Jono. Prisimena, kaip šeima knygnešius rėmė, knygas platino, kaip apie Lietuvos laisvę galvojo, visokiuose judėjimuose dalyvavo, kalėjimuose sėdėjo. Kalbėjomės apie J. Okuličienės seserį Feliciją Bortkevičienę, nuostabią publicistę, drąsią pilietę, už savo įsitikinimus be baimės į kalėjimą, katorgą galėjusią eiti, laikraščio „Lietuvos Žinios“ redaktorę, už daugelį išmintingų vyrų išmintingesnę ir Lietuvos prezidente galėjusia būti.
Šeima saugojo daugybę senų dokumentų, garsios ir garbingos praeities reliktų, dar suspėjo keliolikos Lietuvos valdovų portretų kolekciją perduoti „Aušros“ muziejui Šiauliuose, o visą kitą gėrį sunaikino sovietai. Apie paskutinįjį dvaro valdytoją Joną, kuris buvo šaulys, kaip bajoras nešiojo barzdą ir mėgo dainuoti „Kur lygūs laukai“… Sibiro tremtis juos ištiko, o iš nelaisvės, sovietų valdžios apgauti, paskleidė gandą, kad į Lietuvą nieko ir niekad neišleis, išvyko ne į namus, bet į Lenkiją. Prisiminėme ir jo vyriausiąjį sūnų Algirdą, kuris metai iš metų atvykdavo iš tolimosios Gdynės. Jis su giminaičiais sodyboje, liepų alėjos pradžioje, atminties kryžių pastatė, jis prieš mirdamas paliepė savo kūno pelenus į dvi dalis padalinti – vieną dalelę į šeimos kapą pajūrio mieste, o kitą į Troškūnų kapines prie senelių padėti. Taip ir įvyko. Pasiliko gyvenimo dvare sakytinė atmintis, pasiliko ir nepaprastai vertingas ponios Juzefos dienoraštis.
