Tada visi laukai buvo apsėti….

Nostalgija sovietmečiui keistai atgimsta. Žmonės ilgisi tariamo saugumo, tvarkos, kuri tarsi ir buvo tada, kai okupuotoje Lietuvoje šeimininkavo Komunistų partija ir jos statytiniai. Viena iš grupių, kuri patyrė sunkiausius ekonominius sovietinės santvarkos išbandymus buvo žemdirbiai. Nuvaryti nuo žemės,  beteisiai, negalintys išvykti iš kaimo, priversti dirbti už menką atlygį, be to, pasmerkti ir sunkesnei senatvei, nes ir pensijos jų buvo mažesnės negu miestiečių. Nepaisant visko dalis žmonių ilgisi tariamos buvusios tvarkos. 

Apie kolūkius, darbą juose pokalbis su  Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Elmininkų bandymų stoties direktoriumi, mokslų daktaru Kęstučiu Rainiu. K.Rainys sako, kad žemės ūkyje neliko ne tik diktato, bet ir vasaromis neatsiejama Lietuvos peizažo dalimi buvusių pulkų žmonių su kauptukais, ravinčių vadinamąsias „normas“.

Laukuose nesimato žmonelių su kauptukais

 – Dalis žmonių vis dar mano, kad tarybinė santvarka buvo pranašesnė ir kaip pavyzdį pateikia teiginį, kad tada laisvos žemės nebuvo, visa buvo dirbama.

– Kiek atmintis man leidžia, geriausiai prisimenu ne tuos baisiuosius kolūkių kūrimo laikus, bet vėlesnį laiką. Taip, laukai buvo apsėti, tačiau jie neduodavo reikiamo derliaus.

– Kitaip sakant, buvo menka nauda iš to darbo?

– Sakykim, jeigu geriausiose Vidurio Lietuvos žemėse iš hektaro prikuldavo 5 tonas kviečių, tai jau duodavo Raudonąją vėliavą. Žymiai pakilo agrotechninė kultūra nuo tų laikų. 

– Tarybinis laikotarpis pasižymėjo ir planavimu žemės ūkyje.

– Lietuva buvo paversta Sovietų Sąjungos didele ferma. Geriausi laukai buvo atiduoti techninėms kultūroms – linams, cukriniams runkeliams. Bet ir tai nebuvo gero derlingumo. O Aukštaitijoje, kur kalnas raudonas, o pakalnėj bala liepdavo auginti bulves. Kad pas mus yra dirvonuojančių laukų, tai natūralu, tokios kalvos turėtų būti skirtos ganykloms, gyvulininkystei. Man atrodo, kad per nepriklausomybės metus įvyko dėsningi pokyčiai be diktato iš išorės.

– Žemės ūkis pats atsirinko, kur jam sukti?

– Malonu žiūrėti į ūkininkų laukus. Pamenu, tarybiniais laikais žiūrėdavom į laukų fotografijas užsienietiškų žurnalų puslapiuose ir galvodavom, kada taip bus pas mus. O jau dabar yra. Taip, linai išėjo iš mūsų, bet ir nereikia to lino. Cukrinių runkelių plotai sumažėjo, bet pakilo derlingumas, derliai fantastiniai. Ir žmonelių su kauptukais laukuose nebematyti.  

– Kolūkiečiai ir patys stebėdavosi neūkiškumu ir nelogiškais darbais kolūkiuose.

– Be abejo, žmonės kitaip žiūrėjo ir į darbą. Pats pamenu studentiškus rudenius kasant bulves – tris įspaudi, vieną pakeli. O kolūkiečiai juk turėdavo savo sklypelius, ūkelius, ne paslaptis, kad nemažai gėrybių iš kolūkio iškeliaudavo į tuos asmeninius ūkius. Tarybiniais laikais buvo atliktas tyrimas – karvių fermą davė prižiūrėti mokiniams. Toje grupėje primilžiai iš karto pakilo. Nežinau, kiek buvo propagandos, tačiau mokinai neturėjo savo ūkių, todėl su terbom pašarų nenešė.   

Alvydas Diečkus, buvęs bendrovės vadovas: „Žinoma, šitas reiškinys turėjo ir neigiamų, ir teigiamų pusių. Jau pabaigoje kolūkiai suteikdavo gyvenimo plotą, galimybę dirbti jauniems žmonėms. Tačiau darbas buvo menkai efektyvus. Juk buvo suvaryti žmonės prievarta, viskas iš jų atimta.”

Kolūkiai – trumpai api šį reiškinį

Kolūkis (kolektyvinis ūkis) buvo vienas iš tarybinės santvarkos atributų. Pagal esamą tvarką gyventojai tariamai savanoriškai stodavo į bendrą ūkį, atiduodavo savo žemes, gamybos priemones, išsirinkdavo pirmininką ir ką sėti ar sodinti turėjo nuspręsti kolūkiečiai. Bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus, kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Iš esmės, kolūkis buvo ne kas kita, kaip iš visų asmenų atimto turto bendras valdymas, kurį vykdė Komunistų partija. Kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų. Verta pridėti, kad net iki 1970 metų daug kur kolūkiečiai neturėjo pasų ir negalėjo niekur iš kaimo išvykti ir įsidarbinti mieste.

Apie 1980 metus Anykščių rajone  nusistovėjo aiški kolūkių ir tarybinių ūkių sistema. Rajone buvo 23 kolūkiai, 5 tarybiniai ūkiai ir Elmininkų eksperimentinis ūkis. 1980 metais Anykščių rajone kolūkiai valdė 81000 hektarų žemės ūkio naudmenų, stambiausi buvo  “Ateities” (5900 ha), Surdegio (5655 ha), “Gintaro” (5525 ha) kolūkiai, o pats mažiausias “Pirmyn į komunizmą” kolūkis (1880 ha).  Tarybiniai ūkiai valdė 13 3351 hektarų žemės ūkio naudmenų.  Didžiausias tarybinis ūkis buvo  Naujasodžio (4210 ha), mažiausias – Raguvėlės (2240 ha).

Anykščių rajone kolūkiai ir tarybiniai ūkiai naudojo 67313 ha ariamos žemės, 23808 ha miško ir miško kultūrų.

Darbas kolūkiuose buvo skaičiuojamas darbadieniais. Viena dirbta darbo diena galėjo būti užskaitomas kaip du ar kaip pusė darbadienio. Kaimuose TSRS žlugimo metais gyveno apie 1/3 valstybės gyventojų. Įdomus faktas tai, kad kolūkiečiams buvo mokamos dvigubai mažesnės pensijos negu miestiečiams. Manoma, kad tai buvo daroma todėl, kad buvo manoma, kad kolūkiečiai turi papildomų pajamų iš savo ūkelių.  Žlugus TSRS pradėjo žlugti ir kolūkiai. Didžiausia to priežastis buvo ekonominės problemos, nes kolūkiai prarado savo milžiniškas dotacijas.

Okupantai steigė kolūkius

Suvarymas į kolūkius atėjo kartu su Tarybų Sąjungos okupacija. 1940 m. Baltarusija Lietuvai perdavė dalį teritorijos, kurioje dauguma gyventojų buvo lietuviai ir šioje teritorijoje jau veikė keturi kolūkiai. 1941 m. pirmoje pusėje buvo bandyta kolūkius steigti keliuose Lietuvos rajonuose, bet šiuos planus suardė karas.  Pokaryje  pirmasis kolūkis buvo įsteigtas 1947 metais. Steigti kolūkius buvo nurodyta VKP(b) CK 1947 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“. Tais metais buvo įsteigta tik 20 kolūkių. Dalis ūkininkų buvo įvardinti kaip buožės ir ištremti. Mokesčių politika buvo tokia, kad kaimo gyventojai per kelerius metus turėjo tapti vargingais valstiečiais, netekti ūkių, kurie buvo numatyti nusavinti, nesumokėjus nepakeliamų mokesčių.1946–1948 m. žemės ūkio prievolės nuolat buvo didinamos ir ūkininkai jų jau negalėjo sumokėti. Dėl to, 1948 m. buvo aprašytas beveik 13 000, o 1949 m. – 30 000 skolininkų turtas. 1950 metais, skolininkai, kurie nebuvo suvaryti į kolūkius, buvo įtraukiami į buožių sąrašus. 1949 – 1951 m. Lietuvos kaimas, panaudojus prievartinius metodus, buvo kolektyvizuotas. 1951 m. sausio 1 d. Lietuvoje 89,1% visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkius.

Kolūkiečiui buvo paliekamas asmeninis pagalbinis ūkis, kurį sudarė sodybinis žemės sklypas (60 arų), gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, karvė ir kiaulė su prieaugliais, naminiai paukščiai. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti nustatytą darbadienių minimumą – vyrai 150, moterys – 100 dienų per metus. Už darbadienius buvo mokamas atlyginimas. 1955 m.oficialiais duomenimis už vieną darbadienį buvo mokėta 1,7 kg grūdų ir 0,04 rub. pinigais. Neoficialiais paskaičiavimais, tais metais už darbadienį buvo gauta 430 gramų grūdų (107 kg per metus). Dėl šių priežasčių kolūkiečiai stengdavosi daugiau produktų išauginti asmeniniuose ūkiuose ir taip išvengti nepriteklių. Materialinė padėtis negerėjo iki 1957 m. Kolūkių gamybos lygis (pagal javų derlingumą, gyvulių skaičių) pasiekė buvusį iki karo Lietuvoje tik 7-to dešimtmečio viduryje. Kolūkiečiai, dirbdami 6 procentus privačiai naudojamos žemės (sklypuose), 1962 m. pagamino 58 proc. visos mėsos ir 62 proc. viso pieno.