Legendine tapusią pafrontės kavinę remia ir lietuviai

Eldoradas Butrimas. Medijų rėmimo fondo stipendininkas. Specialiai iš Dnipro, Ukraina

„Darbo dienomis triūsiu šachtoje, o savaitgaliais visada ateinu nemokamai padirbėti į kavinę, kaip ir daug kas iš kaimo. Mes juk gaminame maistą kariams tam, kad čia okupantai neateitų. Nufotografuokite mane su aplankyti atėjusia anūke. Kol nebuvo nėščia, ji kavinei irgi talkino, dabar turi kitų rūpesčių, vyrą fronte sužeidė“, – kalbėjo 63 metų Antonina Nesterenko.
Ši moteris buvo viena iš septynių Dmitrivkos kaimo gyventojų, tą popietę atėjusių padėti ruošti maistą kariams legendine tapusioje „Čumacki Šliach“ („Paukščių takas“) kavinėje. Kaimas yra 100 kilometrų nuo Dnipro ir 80 kilometrų nuo fronto mūšių apimto Pokrovsko, o kavinė įsikūrusi prie pat kelio, tad prie jos sustoja daugybė karių.

Nemokamo frontininkų maitinimo idėja kilo 53 metų Anatolijui Bilovol, mat šis buvo girdėjęs senelės pasakojimą, kaip ši su kaimynėmis Antro pasaulinio karo metu kepė bandeles kariams. Dviem metais jaunesnei žmonai Natalijai idėja patiko, ir ši sugebėjo pagalbon prikviesti 120 gimtojo Dmitrivkos bei kelių aplinkinių kaimų pagalbininkių.

„Buvo antra karo diena, aplink didelis chaosas – iš ten, kur kilo mūšiai, paniškai bėgo civiliai, o link fronto ėmė lėkti karių mašinos. Niekas nežinojom, kiek ilgai vyks karas ir kaip viskas pasisuks, tačiau su žmona nutarėm, kad liksim čia. Į kavinę ir parduotuvę buvom sudėję visas santaupas, patys viską nuo nulio pastatėm, tad nutarėm – nebėgsim, dirbsim frontui“, – kalbėjo Anatolijus.
Iš pradžių manė, kad bandelių kepimas bus papildoma veikla kavinei, tačiau vis didėjantis pabėgėlių bei karių srautas planus pakoregavo. Kavinę uždarė, joje leido nakvoti pravažiuojantiems pabėgėliams, o katilus išnešė į lauką ir ėmė maistą virti ant laužo gatvėje.

„Viskas išsirutuliojo savaime. Kai sustojo pirmas autobusas su kariais, skubančiais į frontą, ir mes pakvietėmė į vidų nemokamos arbatos bei bandelių, vienas vaikinukas netikėtai paklausė, ar neturim barščių. Buvom išsivirę pietums šeimai bei darbuotojams, tad sušukau, kad išneštų katilą į lauką, o tada ir kiti kariai ėmė prašyti barščių. Jų vadas iš pradžių pyko, sakė, nėra laiko, bet paskui pats paprašė ir jam įpilti samtį“, – prisiminė Natalija.

Po to stalus išstatė lauke ir ant laužo ėmė virti barčius, prie jų tradiciškai patiekdami lašinių, česnako ir raugintų agurkėlių. Pirmomis karo savaitėmis per parą pamaitindavo net pusketvirto tūkstančio žmonių, o sriubą be perstojo virė 60 litrų talpinančiame katile ir per parą išdalindavo net 600 litrų barščių.
Vėliau virš katilų įrengė stogą, surentė sienas, o valgymo vietą irgi apdengė, apšildė. Ankstesnės kavinės patalpos tapo sandėliu, į kurį iš visos šalies buvo vežami rūbai, maistas, generatoriai, krovikliai kariams bei pabėgėliams.

Kai Natalijos paklausiau, ar nebijo, kad rusai raketą gali specialiai nutaikyti į jų kavinę, nes jau kelis kartus susprogdino užeigas, kur rinkosi daug karių, moteris atsakė nebijanti.
„Talkininkėms trečius metus kartoju – ten, kur aš, ten karo nėra. Ir dar sakau – mūsų darbas apsaugos kaimą nuo okupacijos. Ukrainoje niekur dabar nėra visiškai saugu, tačiau negalim leisti baimei nugalėti. Jei mes išsigąsim ir užsidarysim, tai kokią žinią perduosim kariams? Būna, kad jaučiuosi pervargusi, tačiau karių padėkos atgaivina jėgas, o be to, vis pagalvoju – gal ir fronte esantį mano 31 metų sūnų kažkas panašiai pamaitins“, – kalbėjo Natalija.

Viename kaime augę sutuoktiniai buvo pažįstami nuo vaikystės, tačiau draugauti ėmė Anatolijui grįžus iš armijos ir įsidarbinus šalia esančioje anglių kasykloje, kur kokybės kontroliere dirbo Natalija. Gimus trims vaikams, Anatolijus nusprendė imtis verslo ir prie greitkelio pastatė kavinę su parduotuve bei pokylių sale.
Planuodamas įrengti turgavietę su prekybiniais kioskais, vyriškis išpirko žemę ir kitoje gatvės pusėje, tačiau kilus karui suvežti gelžbetonio blokai apaugo piktžolėmis.
„Gyvenom taupiai, nes viską investavome į verslo plėtrą. Taupiai sukamės ir dabar, išsilaikom vien iš nedidelės parduotuvės pelno, nes kavinėje maitiname veltui“, – pasakojo Anatolijus.
Vyriškiui apmaudu, kad tiek vietos valdžia, tiek vyriausybė ignoruoja jų prašymą kompensuoti išlaidas elektrai.
„Karo metu elektra pabrango keleriopai, žiemą gali tekti mokėti porą tūkstančių eurų, o jei žmonės tiek nesuaukos, teks mažiau kepti bandelių, mažiau gaminsim patiekalų“, – skundėsi vyriškis.

Kavinei aukoti galima įmetant pinigų į stiklainį, esantį šalia pietų stalo ar pervedimu į socialiniuose tinkluose skelbiamą sąskaitą. Produktus maisto gamybai suveža aplinkinių kaimų gyventojai bei žmonės iš visos šalies, atsiunčiantys jį paštu.
„Kol kas produktų dar užtenka, tačiau veža ir aukoja vis mažiau. Trimis pamainomis triūsiančių talkininkių irgi sumažėjo nuo 120 iki šimto, nes vienos pavargo, kitos persikėlė į saugesnį regioną, trečios susirado apmokamą darbą“, – pasakojo Anatolijus.
„Iš šalies vadovų mus aplankė tik eksprezidentas Petro Porošenko. Pirmą kartą užsukęs, pasivaišino barščiais, paklausinėjo, ko reiktų ir atvežė šaldytuvų bei skalbimo mašinų ir džiovyklų, mat kavinės patalpose norėjome įrengti dušinę kariams. Trečią kartą atgabeno pirtį ant ratų, kuri stovi kitoje gatvės pusėje“, – parodė Anatolijus.
Mums bekalbant, išsimaudžiusi pirtyje į kavinę įėjo kariūnė, psichologė Viktorija. Iš Sumų regiono kilusi mergina iki karo dirbo mokykloje, vyrui savanoriumi išskubėjus į frontą tėvynės ginti, po pusmečio išvyko ir ji.

„Niekada nepravažiuoju čia nesustojusi ir neapsikabinusi su darbuotojomis, o kai atvežė pirtį, tai stengiuosi ir išsimaudyti, nes pačioje pafrontėje tokia galimybė pasitaiko retai“, – kalbėjo mergina.
Kavinę gyrė ir pietus tuo metu valgę savanoriai iš Jungtinės Karalystės bei Belgijos, prašę jų dėl tam tikrų sumetimų nefotografuoti. To nepabijojo 54 brigados vyresnysis seržantas Oleksandras Usas, fronte kovojantis nuo 2014 metų.
Vyriškis prieš karą turėjo pelningą transporto įmonę Kyjive, tačiau nusprendė, kad tėvynės gynimas yra svarbiau. Kvietė atvykti į jų dislokacijos vietą, žadėjo parodyti slaptą skraidyklių gamybos cechą bei savadarbę mobilią raketų paleidimo sistemą.
„Pagal mano projektą vienas auksarankis vyriškis Vakarų Ukrainoje padarė rusiškos „Grad“ raketų sistemos mini variantą, pritvirtintą ant lengvosios mašinos. Labai efektyvi ir nebrangi, gaila, kad ministerijos valdininkai nesusidomėjo išradimu, tačiau mes tokių jau turime virš pusšimčio ir jų padedami savo fronto ruožą apginame“, – kalbėjo vadas.

Barščius valgę du kitos brigados kariai nepasakė, į kokį fronto ruožą vyksta, tačiau nepaprastai gyrė „mamos barščius“.
Bulves virtuvėje skutusi 49 metų Julia Sera prisipažino, kad tą dieną pirmą kartą talkino kavinėje, bet sakė, kad nuo šiol dažnai ateis padėti. Mat prieš kelias savaites į armiją pašaukė šachtoje dirbusį jos vyrą Jurą, tad nori prisidėti tokiu būdu prie pergalės.
67 metų Marina Ustimenko kavinėje talkino jau trečią mėnesį. Moteris tą rytą atvežė savo darže užaugintų pomidorų ir paprikų. Visi trijų dukrų vyrai kariauja fronte, vienas Kurske buvo sužeistas, dabar guli ligoninėje, o kitoje ligoninėje guli gimdyti turinti jo žmona. Kariauja ir dar trys giminaičiai.
61 metų Olia Morkovceva kavinėje talkina trečius metus, iš pradžių viską darė, o dabar vien kepa bandeles. Moteris sako pavargstanti ir fiziškai, ir moraliai, nes kartu renka iš kaimynų ir bičiulių paramą kavinei, tačiau jos mažėja. Dirbti kavinėje nesustos, nes alkani kariai blogiau kovotų, o ji nenori patekti okupacijon. Moteris prisipažino, kad jos mama rusė, o tėvas vokietis, tačiau pati jaučiasi esanti ukrainietė ir meldžianti pergalės prieš Kremlių.
„Tai ne darbas, bet tarnyba tėvynei. Vieni iš užsieniečių, kurie pastoviai mus šelpia, yra lietuviai. Prieš savaitę pilną mašiną bulvių ir kitokių daržovių atvežė Mindaugas, prieš tai su dovanom užsuko 83 metų buvęs kariškis, o šiaip dažniausiai aplanko savanorė, vardu Marija. Kartą kelios jūsų savanorių organizacijos net surengė pasitarimą pas mus. Perduokit padėką Lietuvai už paramą, to nepamiršim“, – atsisveikindama pasakė Natalija Bilovol.