Lėlių kūrėjos rankose gimsta skirtingi kūriniai

Debeikiuose gimusi ir užaugusi, šiuo metu Ignalinos rajone, Ceikinių kaime, įsikūrusi Ema Trapikienė unikaliu rišimo būdu gamina lėlytes, kurios, kaip senovėje tikėta, saugodavo nuo įvairių negandų ir nelaimių.
E. Trapikienė „Anykštai“ atskleidė, kad pirmosios lėlytės gimė tuomet, kai moteris pati laukėsi pirmojo sūnaus.

Pirmoji lėlė gimė „iš neturėjimo ką veikti“

Dar visai neseniai Anykščių L. Ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje puikavosi E. Trapikienės kurtų darbų paroda: menininkė žiūrovus kvietė grožėtis jos siūtais maišeliais, pieštukinėmis, o svarbiausia – unikaliomis lėlytėmis.

„Visiems kažkodėl kyla klausimas, kodėl, augindama du sūnus, kuriu lėles, atrodytų, mergaitiškus žaislus. Kai laukiausi pirmojo sūnaus, pradėjau siūti lėlytes iš neturėjimo ką veikti. Kai laukiausi antro sūnaus, pradėjau lėlytes rišti – pabandžiau naują techniką. Pradėjau domėtis senaisiais amatais, tradicijomis, tai mane labai sudomino. Ypač buvo įdomu sužinoti, kad, pavyzdžiui, Baltarusijoje lėlytes riša vyrai. Pas mus rištinės lėlės dažniausiai daromos Dzūkijos krašte, – kaip gimė mintis daryti lėles, pasakojo E. Trapikienė. – Bet pagalvojau, kodėl nepabandžius ir man? Pabandžiau, „užkabino“, ir nuo to laiko, pristatydama parodas, edukacijas, tai ir darau. 2018 metais įgijau tautodailininkės vardą. Esu dalyvavusi ir keliuose konkursuose, Ignalinoje vyko „Aukso vainikas“ – tai pirmas konkursas, kuriame dalyvavau su savo kurtomis lėlytėmis. Tapau viena iš laureačių, o gavus įvertinimą, dar labiau ta veikla įtraukia, norisi daugiau tų lėlyčių sukurti, kitiems parodyti.“

Pirmoji lėlė iškeliavo pas mergaitę

E. Trapikienė sakė, kad šiuo metu jos „arkliukas“ – rištinės lėlės. Kas gi yra tos rištinės lėlės, kaip jos gaminamos ir kodėl taip vadinamos?
„Rištinės lėlytės daromos nenaudojant jokių siūlų, adatų. Iš nereikalingų skiautelių surišamos vadinamosios bobulytės. Senovėje buvo tikima, kad tokios lėlytės neša namams laimę. Jos buvo dedamos namuose prie įėjimo, moterys vyrams į karą tokią lėlytę įdėdavo, kad jie grįžtų laimingai, jas vaikeliams dėdavo į lopšį. Po rištinių lėlių, jau vėliau, atsirado skudurinė Onutė“, – sakė kūrėja ir pridūrė, kad tokias lėles pagaminti nėra labai sudėtinga: „Nenaudojant adatos ir siūlo, iš siūlų kamuoliuko pasidarome lėlės galvytę ir tuomet prasideda pats procesas: vynioji skiautelę po skiautelės, ir taip lėlytė gimsta.“
Tokias lėles E. Trapikienė gamina jau ne vienerius metus ir kiekvieną kartą jos išeina vis kitokios.

„Kiekviena lėlytė yra unikali, kiekviena su sava istorija, kiekviena ypatinga. Net ir darant plaukus – pasižiūri, atrodo, šitai raudoni netinka, norisi kitokių. Dviejų vienodų niekada neišeina padaryti“, – teigė pašnekovė ir, paklausta, ar dar turinti pirmąją savo padarytą lėlę, sakė, kad jau nebe.

„Pirmosios lėlytės neturiu, ją padovanojau. Bet atsimenu ją labai gerai – tai buvo lėlytė mėlyna suknele, juodais plaukais. Ji pas mane sėdėjo ilgą laiką, kol ją pamatė Debeikių bibliotekininkė. Ji manęs paklausė, kodėl aš nenoriu daryti tokių lėlyčių parodų. Tad, kai persikraustėme į Anykščių kraštą, pirmoji mano lėlių paroda ir buvo Debeikių bibliotekoje. Prieš tai gyvenome Vilniuje ir buvau kelias rankdarbių parodas ten surengusi, bet iki nėštumų daugiau darydavau papuošalus.

Surengusi parodą, sumaniau pamėginti lėlytes parduoti. Įdėjau skelbime pavyzdį ir iš karto atsirado mergaitė, kuri norėjo ją įsigyti. Tad su pirmąja lėlyte taip ir atsisveikinau“, – istoriją apie pirmąją savo padarytą lėlę ir pirmąją parodą atsiminė ponia Ema bei pridūrė: „Mano specialybė yra technologijų pedagogika – turėčiau būti darbų mokytoja. Stodama labiau norėjau tapti muzikos mokytoja, bet per aplaidumą pražiopsojau stojamuosius egzaminus, įstojau į šią specialybę. Kai išėjau studijuoti į Vilnių, pas mus Lietuvos Edukologijos universitete buvo galerija „Verdenė“, ir dėstytojai skatino studentus kurti, rodyti savo darbus. Tad pirmoji mano darbelių paroda ir buvo toje „Verdenės“ galerijoje.“

Audžia floristinius kilimus

E. Trapikienės „sąskaitoje“ – ir pirmoji vieta, laimėta dizainerių konkurse, kuris vyko Minske.
„Šis konkursas vyko studijų metais – tuo metu gavome pasiūlymą dalyvauti dizainerių konkurse Baltarusijoje: buvo kuriami drabužiai iš netradicinių medžiagų. Tad mes, studenčių trijulė, dalyvavome tame konkurse ir gaminome drabužius iš čekių, iš gumos, gipso, nereikalingų padangų. Tuos drabužius vežėme parodyti į Minską ir buvome įvertintos pirma vieta“, – apie įvairias patirtis pasakojo pašnekovė, mėgstanti kurti ir iš gėlių, todėl stengiasi nepraleisti floristinių kilimų konkursų, vykstančių Anykščių miesto šventėje. Dažniausiai šie darbai būna įvertinti prizinėmis vietomis.

„2007 metais aš, tuomet dar su Debeikių jaunimu, dalyvavau tame konkurse ir jis man labai patiko. Kai persikraustėme į Ceikinius, pasiūliau dalyvauti šiame konkurse. Ir mano aktyvus jaunimas sutiko. Pabandėm, pasisekė. Kalbant apie idėjas, tai man atrodo, kad aš minčių turiu daugiau nei laiko. Mano galvoje visada pilna idėjų ir kai atsiranda žmonių, kurie padeda, su kuriais šnekamės, diskutuojame, tuomet gimsta dar kitokių sprendimų, – sakė E. Trapikienė. – Dabar, deja, bet konkurse dalyvauju jau ne kaip debeikietė. Po antrojo sūnelio motinystės atostogų ieškojau darbo ir Anykščiuose, ir Utenoje, norėjau likti savo krašte, nes širdis, atrodo, kažkur ten. Bet, neradus pasiūlymo, teko kraustytis į vyro gimtinę Ignalinos rajone. Mano mama yra kilusi iš šio krašto, tai man jis nebuvo svetimas. Labai greitai pripratau, čia, Ceikiniuose, gyvena geri, šilti žmonės. Mane jie greitai priėmė.“

Norėjo būti pedagogė

E. Trapikienė yra baigusi pedagogikos studijas, tačiau technologijų mokytoja taip ir nedirbo.
„Pasukau kiek kitu keliu. Kol gyvenome Vilniuje, šešerius metus dirbau vaikų darželyje auklėtoja, tad darbas buvo gana artimas specialybei. O dabar dirbu Ignalinos Kultūros centre kultūrinių veiklų organizatore. Tai irgi artima – edukacijos, kūrybinės veiklos. Kai baigiau studijas, galvojau, kad dirbsiu mokytoja.
Labai patiko ir atlikta praktika Vilniaus Žemynos gimnazijoje, bet buvo sunku įsidarbinti, nes tuo metu labai reikalavo patirties. O tik pabaigęs studijas jos turėti negali. Vienoje mokykloje net paklausiau, kaip man jos įgyti, nes kur beldžiuosi, niekur nepriima? Pagūžčiojo pečiais, paprašė palikti CV, taip viskas ir baigėsi…“ – darbo paieškas prisiminė iš Debeikių kilusi menininkė.

O paklausta, kokia visgi veikla yra mieliausia širdžiai, E. Trapikienė nesuabejojo: „Mano lėlės. Lėlės ir apskritai siuvimas – drobiniai maišiukai, kuriuos siuvu. Man patinka krapštytis, dekoruoti. Darbo metu neturiu daug laiko, bet kai išeinu atostogų ir kai galiu prie savo lėlių prisiliesti, man taip gera – vyrui sakau, kad net ir į darbą grįžti nenoriu“, – pasakojo lėlyčių ir įvairių rankdarbių kūrėja Ema Trapikienė.