Liepų alėja paženklinta Okuličinė

Visai netoli legendinės Latavos upelės, ant šviesios kalvos, senmedžių ūksmėje snaudžia Latavėnų dvaravietė, prisimenant ją valdžiusią giminę, iki šiol Okuličine vadinama.
Pačioje sodybvietėje tarp žolių atvašynų, aplūžusių senmedžių, samanomis užaugusių pamatų akmenų telikęs vienintelis išlikęs senojo dvaro pastatas – raudonų plytų tarnų namelis. Vakarų link, gyvenimo vėtros nubloškė paskutinius garsios bajorų giminės palikuonis. Liko ilga liepų alėja, kurios pabaigoje stūkso Okuličių giminės kryžius.

Iš amžių glūdumos

Sako, kad Okuličiai pasižymėjo Žalgirio mūšyje, už ką buvo apdovanoti ir žemės valdomis, ir bajoro titulais bei herbu, kuriame puikavosi kovos kirvis – oksza. Lietuvoje jie turėjo nemažai žemių,  mūsų krašte – Pelyšėlėse bei Latavėnuose. Pasak legendų, kadaise milžiniškas, karaliui Mindaugui priklausęs Latavėnų dvaras paskutiniais amžiais buvo suskaldytas į keturias dalis, kurių vieną – apie 200 hektarų žemės – ir valdė ponai Okuličiai. Praėjusio amžiaus audros giminei buvo rūsčios – XX amžiaus pradžioje buvo persekiojami caro valdžios už socialdemokratinę veiklą, vėliau jau sovietų valdžios tremiami į Sibirą, iš kur į mylimą Lietuvą, kurią jau laikė savo tikrąja tėvyne, nebesugrįžo. Jie liko kaip nudžiūvusi tautos medžio šaka…

Apie Feliciją ir Juzefą

Kazimieras Okuličius studijavo Petrapilyje, baigė inžinieriaus kelių statybos mokslus, sugrįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje bei tėviškėje. Apie 1900 metus vedė Juzefą Povickaitę, išsilavinusią, patriotiškai nusiteikusią merginą iš garsios Ukmergės apskrities didikų giminės.
Ji buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 metais delegatė, tais metais kalėjo už socialdemokratinę veiklą. Kalėjo ir jos vyras Kazimieras, kuris buvo išgabentas į Petrapilio kalėjimą, po to trejus metus gyveno tremtyje – jo nusikaltimai, matyt, buvo didesni negu žmonos. Sklandė legendos, kad šeima buvo pasirengusi sumokėti, o gal ir paaukojo už jo laisvę bei gyvybę aukso tiek, kiek pats Okuličius svėrė. Graži legenda.
Juzefa  – viena iš moterų organizacijų steigėjų, uoli kovotoja už moterų teises, jų galimybes dalyvaujant politikoje, krašto valdyme. Ji – pažangaus ūkininkavimo propaguotoja ir kooperacinės pieninės valdybos narė ir puiki močiutė dvare augantiems sūnaus Jono vaikams. Pilietė, kaip ir jos sesuo Felicija Bortkevičienė – „varpininkė“, ilgametė laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ leidėja ir redaktorė. Ta, kuri dažnai viešėdavo Latavėnuose,  kuri be gailesčio pliekė nedorėlius, skelbė negeroves, be baimės ieškojo tiesos ir teisingumo. Pasak istorikų, ji buvo bene pati intelektualiausia moteris tarpukario Lietuvoje, moteris, kuri galėjo būti net valstybės prezidente. Sesės palaidotos kartu su giminaičiais Troškūnų kapinėse.

Nudžiūvusi šaka

Pokariu nuolatinių prievolių, gąsdinimų išvargintą Jono Okuličiaus šeimą 1948 metų gegužės 22-ąją ištrėmė į Sibirą. Tremtinių dalią kartu su šeimos galva išgyveno žmona Marija ir jų vaikai: Algirdas, Steponas, Felicija, Jonas. Vienas iš berniukų, Kazimieras, tolimame krašte mirė.
Sunkiai dirbdami, kiek įmanoma mokydamiesi, šeimos jaunieji išaugo ir subrendo svetimame krašte. Bene 1956-ųjų pradžioje surašė visus, kurie turi giminių Lenkijoje ar yra lenkiškos kilmės. Kažkaip į tą sąrašą pateko ir Okuličiai. Išvykti į tą šalį paskatino ir gandas, kad į Lietuva sugrįžti neleis niekada.
Pasirinko Gdynią, mat ten gyveno kažkas iš giminaičių, bene Čerkauskai. Vėliau šiame pajūrio mieste apsigyveno ir Straževičiai, po to atvyko dar dvi šeimos bajorų nuo Troškūnų ir susidarė šiokia tokia troškūnietiška kolonija. Darbininkiškas gyvenimas buvo nulemtas dar Sibire. Darbavosi sesė kirpėja, o broliai – įvairiose šio stambaus Baltijos pakrantės miesto įmonėse. Algirdas – elektriku didžiulėje laivų statykloje.
Visi bajoraičiai buvo įsijungę į profsąjungų „Solidarumas“ judėjimą, kuris išjudino sovietinės imperijos pamatus. Po blogio imperijos griūties ir Lenkijai, ir Lietuvai tapus nepriklausomomis valstybėmis, Algirdas dažnokai atvykdavo į tėviškę. Jis pasirūpino atstatyti kryžių įstabiosios liepų alėjos pakraštyje, dvaro prieangyje, jis nuolatos pasakodavo apie vaikystę Lietuvoje. Porindavo apie savo tėvą, kuris buvo susipratęs lietuvis, dalyvavo Troškūnų šaulių būrio veikloje ir, kaip lietuvis bajoras, augino barzdą bei mėgo dainuoti: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai dūmoja…“ Skausmingai prasitardavo, kad  tėtis visą gyvenimą liūdėjo, kad negrįžo į Lietuvą, gailėjosi ir jis, pavadino jų šeimą dar viena nudžiūvusia lietuviško medžio šaka. Vis dėlto sugrįžo, nors ir po mirties, kuomet kremavus jo kūną pelenai buvo padalinti į dvi dalis. Pusė palaidota Lenkijoje tėvų kape, kita – prie prosenelių Troškūnuose.

Trešnių karalijoje

Pirmieji apylinkėse trešnes pradėjo auginti savo dvare Okuličiai. Čia nuostabaus skonio, saldžiai rūgštelėjančios, tamsios uogos džiugino jau XIX amžiaus pabaigoje. Vėliau sodinukai išplito po apylinkes – pirmiausia jas ėmė auginti „šlėktos“ – neaiškiu lenkų – gudų kalbų dialektu tarpusavyje kalbantys senųjų bajorų palikuonys. Toks buvo ir mano dėdienės bei krikšto motinos tėvas Henrikas Klimavičius, kuris gerai uogų užderėjus dar smetonlaikyje bulviniais krepšiais jas gabendavo į Anykščių turgų.
Buvo trešnė iš tos šeimynos mano senelių sodyboje, net dvi. Nūnai veik visi augalai buvusioje Okuličių dvaro sodyboje sulaukėję, o štai milžiniška trešnė tokia pat gyvybinga ir kultūringa, brandina pačias puikiausias uogas. Vienintelės dvare išlikusios raudonų plytų mūro tarnų trobelės gyventojas Romas Budrys taip pat trešnių į Anykščių turgų atveža, nors jo ir žmonos bei jų atžalų didžioji aistra  yra rinkti miško gėrybes. Jie grybų ir uogų prisirenka sau ir dar nemažai nuveža parduoti į turgų. Ir šiemet į Anykščių turgavietę jis pirmasis atvežė kruopščiai pririnktų žemuogių, rugsėjį siūlė puikiausių spanguolių.