Lietus užkniso juodai. Kaip tikra lietuvė, jaučiu pareigą paburnoti ir ant orų: greit rugpjūčio vidurys, o mano įdegis – žiemiškai baltas. Vasara tuoj baigsis, o suknelę iš spintos ištraukusi buvau vos kelis kartus. Apie maudynes nė nekalbu. Šalta. Tikras siaubas.
Šaipausi, žinoma. Mane, saugiai gyvenančią bute, tokios problemos ir tekamuoja – galiu nebent pasigrožėti gatve tekančiu upeliu ar apsemtu kaimyno kiemu, kuriame basi taškosi vaikai. Pėsčiųjų ar dviračių taku brendančiais anykštėnais, pievoje besimaudančiais turistais ar tikra upe Traupyje virtusiu Nevėžiu.
Tačiau yra didelė dalis tokių, kuriems įdegis rūpi mažiausiai ir juokas visai neima. Ūkininkai negali nuimti derliaus, nes technika, įvažiavusi į laukus, iš jų pati nebeišvažiuos. Anykščių rajono vicemero Dainiaus Žiogelio teigimu, Anykščių rajone lietus sunaikino mažiausiai 300-400 hektarų pasėlių. Negana to, ūkininkus skriaudė ir pavasarinės šalnos, savivaldybės viena po kitos skelbia ekstremalias situacijas.
Sakoma, kad jau dabar ūkininkų nuostoliai siekia daugiau nei 40 mln. eurų, o Lietuvos Žemės ūkio rūmai mano, jog galutinė nuostolių suma gali būti net ir 200 mln. eurų. Per 2025 metų pirmąjį pusmetį specializuotos pasėlių draudimo bendrovės fondas ūkininkams jau išmokėjo per 13 mln. eurų draudimo išmokų, kai tuo tarpu beveik tokia pati draudimo išmokų suma buvo sumokėta per visus 2024 metus.
Ūkininkai sako, kad, kai kuriose vietose, norint įvažiuoti į laukus nuimti derliaus, turėtų nelyti dvi tris savaites, tad galim tik spėti, koks tas jų derlius bus – teigiama, kad greičiausiai nenukentės tik kukurūzai. Na, bet kalbant apie ūkininkus, kurie yra visiškai priklausomi nuo gamtos, jiems ko gero idealaus oro nė nebūna… Kenkia įvairioms kultūroms ir kepinantys karščiai, ir sausra, ir šalnos, ir lietus, ir vėjai. O tai kone kasmet pajaučiam ir mes, valgytojai – nepalankios oro sąlygos plonina ne tik ūkininkų, bet ir kiekvieno mūsų kišenes.
Lietumi skundžiasi ne tik ūkininkai, bet ir tie, kurie savo daržiukuose turi bulvių ar morkų, kopūstą pasisodinęs – neretam darže telkšo balos, daržovės pūva, dėl saulės trūkumo nenoksta pomidorai… Negana to, prakiuręs dangus užsėmė žmonių rūsius, išplovė kelius, gadina automobilius, mėginančius „praplaukti“ patvinusiomis miestų gatvėmis.
Daug kas mėgina tokią vasarą prisiminti, bet teigia, kad per visą savo gyvenimą tokių potvynių nėra regėjęs – tik pavasarį, kuomet ima tirpti sniegas. Kurio pastarosiomis žiemomis nesulaukiame. Gal gamta šitaip grąžina skolą? Gal gamta apskritai mums grąžina skolą už visus nuveiktus „darbelius“: kaip jūs man, taip aš jums?
Bet kokiu atveju, sakyčiau, kad reikėtų džiaugtis, jog mums kliūva tik tiek. Kad nematom cunamių, tornadų (tiesa, jau vienas kitas viesulas buvo pastebėtas ir Lietuvoje), tų tikrųjų uraganų, kad netenka stebėti, kaip gatve tiesiogine žodžio prasme plaukia namas ar automobilis, nešami stiprios srovės.
Pavyzdžiui, vos prieš savaitę vien beveik dviem milijonams japonų dėl cunamio grėsmės buvo liepta palikti namus. Po to, kai supurtė vienas stipriausių žemės drebėjimų matavimo istorijoje. O prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų vien Indonezijoje vos per kelias valandas vandenyno bangos pasiglemžė beveik 230 tūkstančių žmonių gyvybių, du milijonai liko be namų. Kone visa Lietuva. Jau nekalbu apie uraganus, kurie dažniausiai nusiaubia Ameriką. Tai – ne 40 milijonų eurų nuostoliai. Ir ne 200. Prieš dvylika metų uraganas, siautęs Karibų jūroje, nusinešė daugiau nei 230 žmonių gyvybes ir padarė apie 70 milijardų JAV dolerių žalos: audros banga tiesiog užliejo miestus. Jei pas mus praūžusio stipriausio uragano vėjo greitis buvo apie 145 km/h, tai Amerikoje, viesule – 480 km/h.
Mastai kiek skiriasi, tiesa? Todėl, pasižvalgius po pasaulį, neretai supranti, jog gamta mus gan stipriai lepina. Niekinis tas lietus, niekinis vėjas ir potvynis juokingas. Išgyvensim.
