„Purpurinis vakaras“: penktadienio muzikos, poezijos ir eilių naktis

Rugpjūčio 15-osios vakarą Anykščių Dainuvos slėnis virto kultūros širdimi. 18-asis „Purpurinio vakaro“ didysis penktadienio koncertas užliejo šilelį muzika, o vėliau – ir poezija. Kai saulė paniro į purpurinę gaisą, virš galvų praskrido šikšnosparniai, slėnį jau buvo užvaldžiusi scena, garsai, gaivinantys gėrimai ir žmonių bendrystės šurmulys.

Scenoje – nauji balsai ir senos legendos

Šių metų koncertas tapo atradimų vakaru. Pirmą kartą festivalio scenoje pasirodė Adomas Vyšniauskas, legendinio dainininko Ovidijaus Vyšniausko sūnus. Jo debiutas su grupe sulaukė ovacijų – publikos akyse gimė naujas vardas Lietuvos muzikoje.

Giedrė Kilčiauskienė kartu su pianistu Andrejumi Polevikovu užliejo slėnį jautriomis improvizacijomis, o Sauliaus Urbonavičiaus–Samo projektas „FortePiano“ priminė, kad net roko energija gali darniai pavirsti į balades, romansus ir arijas. Jaunų žmonių „Huge Soul“ grupė grąžino publiką į klasikinio lietuviško roko „Hiperbolės“ laikus, o Jokūbas Bareikis scenoje prabilo Vytauto Kernagio dainomis – ne vienam tai tapo irgi kelione į jaunystės prisiminimus.

Koncertą pradėjo festivalio „jaunimas“ – „Baltos Varnos“, kurių muzika augo drauge su pačiu festivaliu. Visą vakarą žiūrovus lydėjo žurnalistė Edita Mildažytė – šmaikšti, energinga ir kupina charizmos, ji sceną pavertė gyvu pokalbiu su publika.

Eilės prie kasų, alaus ir… tualetų

Kad festivalis sulaukė susidomėjimo, rodė paprastas faktas – eilės. Prie kasų, alaus, maisto kioskelių, net tualetų – visur virė bendrystė. Interneto ryšys buvo užlūžęs. Vizualiai vertinant: bent 80 procentų žiūrovų – atvykę iš kitų miestų ir rajonų. Tai įrodo, kad „Purpurinis vakaras“ peržengė Anykščių ribas ir tapo visos Lietuvos kultūros traukos centru.

Įdomus reiškinys – tarp tūkstančių lankytojų buvo galima sutikti visų Anykščių kultūros įstaigų vadovus. Reta proga, kai visi jie vienu metu susiburia į vieną renginį, bet šiemet – natūralu, nes kiekviena įstaiga buvo taip pat buvo įtraukta į festivalio organizavimą. Publikoje išsiskyrė ir tarybos narys, verslininkas Lukas Pakeltis su vaikais – jo įmonės „Esspo“ ir „Daržovija“ buvo rėmėjų sąraše.

Poezija – vidurnakčio virpesiai

Kai laikrodis išmušė dvyliktą, žmonės jau buvo suplūdę į Anykščių koplyčią. Ten laukė kitoks, bet galingas išgyvenimas – aktorius Vytautas Rumšas skaitė Justino Marcinkevičiaus eiles.

Koplyčia lūžo nuo žmonių: vieni stovėjo, kiti sėdėjo ant laiptų, dar kiti klausėsi laukiamajame, kur įgarsinimas buvo transliuojamas į stiklinį priestatą. Atmosfera – tylus susitelkimas, žodžio galia ir jausmas, kad poezija čia svarbi kaip ir muzika. Tai buvo antrosios festivalio dienos kulminacijos momentas, patvirtinęs, kad „Purpurinis vakaras“ jungia skirtingas meno formas į vieną gyvą audinį.

Festivalis, kurį išgelbėjo bendruomenė

Dar pernai sklandė nerimas, kad festivalis gali nebeįvykti – organizatoriai neslėpė, jog be finansinės paramos renginys būtų nuostolingas. Tačiau Anykščių rajono sprendimas skirti atskirą subsidiją išgelbėjo „Purpurinį vakarą“ nuo išnykimo ir suteikė jam antrą kvėpavimą.

Organizatorius Benas Jakštas akcentuoja: „Festivalis turi savo ištikimą auditoriją, bet kasmet ieškome naujų kelių, kad vis daugiau žmonių čia atrastų jiems artimas temas“. Šių metų programoje – ne tik muzika, bet ir Samo tapybos darbų paroda, Aido Marčėno dalyvavimas, Oskaro Koršunovo teatras bei naujos, specialiai festivaliui kurtos programos.

„Purpurinis vakaras“ – tai ne tik renginys. Tai reiškinys, kuris Anykščiams ir jo svečiams dovanojo ypatingą kultūrinį skambesį, o šiltai rugpjūčio nakčiai – purpurinės magijos.

Autoriaus nuotraukos