Prie sūnaus kapo raudanti Lena Kučevol sakė ketinanti eiti pas būrėją.
Eldoradas Butrimas, specialiai iš Sumų, Ukraina
„Ukrainoje nėra Mirusiųjų pagerbimo dienos, pagal tradiciją į kapus einama devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei per metines, o aš kare žuvusį sutuoktinį Olegą lankau kas dieną. Beveik kas dieną ateina ir 17 bei 10 metų dukros Valerija ir Lena, nes mes gyvename arti kapinių. Visoms Olego labai trūksta, todėl su juo šnekamės, dukros pasakoja, ką nuveikė, kaip einasi mokslai“, – kalbėjo 46 metų Ina Bezveselna.
Lapkričio vienuoliktą, per antrąsias sutuoktinio mirties metines, Ina pagal vietos tradiciją prie kapo išstatys stalą su vaišėmis, kad mirusysis matytų, jog draugai ir artimieji jį prisimena ir gerbia. Prie kapo ant žemės bus padedama mirusiojo mėgtų saldumynų, taurelė alkoholio.
„Olegui šeima buvo pirmoje vietoje, dirbo baldų įmonėje, vėliau apsaugininku, įsigijome namą, užbaigėmė remontus, nusipirkome mašiną ir manėme galėsim pailsėti, pakeliauti, bet prasidėjo karas. Rusija nuo Sumų vos už 30 kilometrų, tad jie čia įžengė jau pirmą dieną, o Olegas pareiškė, kad eis ginti miesto“, – pasakojo našlė.
Žmonai visgi pavyko išmaldauti, kad neitų, nes nemokėjo vairuoti mašinos, bijojo, kad prasidėjus terorui nesugebės pabėgti. Tačiau Olegas išsiderėjo, kad prisijungs prie savanorių, vežusių maistą senoliams, rengusių gynybinius įtvirtinimus. Kai balandžio pradžioje okupantai iš Sumų rajono buvo išguiti, Olegas įstojo į armiją, tapo snaiperiu ir buvo pasiųstas į kovas Bachmute. Ten po septynių mėnesių žuvo kartu su penkiais bendražygiais, kai į juos, atvykusius pakeisti priekinėje linijoje kovojusių kitų karių, pataikė raketa.
„Jis labai mylėjo dukras, trise linksmindavosi, juokaudavo, todėl prie kapo mergaitės eina savo noru. Lena net pažymių knygutę ir naują telefoną atnešė parodyti, o Valerija pasigyrė, jog laimėjo nacionalinį rašinių apie karo herojus konkursą, įstojo į aukštąją. Abi pasakojo, jog pagal specialią programą karo našlaičiams lankėsi JAV, Ispanijoje, Turkijoje. Visos tikim, kad jis stebi mus, o bendrauja pasivertęs paukščiuku ar drugeliu“, – sakė Ina.
Ne visų Olego bendražygių kūnus pavyko išvežti iš fronto zonos, todėl šeimos nežino, ar jie tikrai žuvo, ar pateko nelaisvėn. Apie tai kalbėdama Ina prasitarė, kad tokiu atveju būtų ėjusi apie vyro likimą teirautis pas ekstrasensą. Taip, pasirodo, Ukrainoje daro daug kas, gavę pranešimą, kad karys dingo per mūšį.
„Žuvusiųjų palaikus pavyko išvežti tik po 3 mėnesių, kai mūsiškiai atsiėmė tą ruožą. Palaidoti pavyko po 5 mėnesių, kai DNR tyrimai paliudijo, jog vieni iš palaikų – sutuoktinio Aleksandro. Kadangi niekas iš bendražygių nematė žūties momento, o prie kapo nejaučiau, kad čia guli jis, nusprendžiau kreiptis į ekstrasensus. Visi 7 tvirtina, kad „Sioma“ gyvas, bet yra laikomas uždaroje patalpoje su grupe kitų vyriškių“, – pasakojo 34 metų Aliona Semykina.
Moteris tiki, kad taip ir yra, tačiau iš Rusijos dvejus metus negaunant jokio patvirtinimo, darosi vis sunkiau. Aliona teigia, jog Internetinėje našlių grupėje ne viena prasitarė, jog bendrauja su būrėjomis, tačiau artimiesiems to nesako, nes bijo, kad palaikys ne adekvačiomis.
Mergina yra internetinės bendrijos „Mes kartu“, Charkive vienijančios 120 karo našlių, aktyvistė. Fronte pradingus sutuoktiniui Aleksandrui, kovojusiam šaukiniu Sioma, Aliona kreipėsi į septynis skirtingus ekstrasensus, norėdama įsitikinti, ar jis gyvas, nors oficialiai karys yra palaidotas kapinėse Charkive.
„Kreipiausi todėl, jog nei vadai, nei bendražygiai nematė jo žūstant. Šturmo brigados „Kraken“ padalinys tada per mūšį pateko į žiaurų apšaudymą, iš tos zonos sveikas neišėjo nė vienas, tik keli sužeisti. Tris mėnesius palaikų nebuvo galima išgabenti iš pilkosios zonos, žūties liudininkų nebuvo, vadai tylėjo, o man dėl nežinios darėsi silpna. Nepakeldama įtampos, per tarpininkus užklausiau dviejų ekstrasensų, o šie pasakė, kad Sioma yra gyvas, tačiau laikomas uždaroje patalpoje su grupe kitų vyrų“, – kalbėjo mergina.
Sužibusią Alionos viltį dar po dviejų mėnesių prigesino DNR tyrimo analizė, paliudijusi, kad vieni iš rastų palaikų yra Siomos. Moteris sutuoktinį palaidojo, pastatė paminklą, tačiau ir toliau gyvena viltimi, kad jis pateko nelaisvėn, nes penki kiti ekstrasensai taip teigia.
„Ir toliau gyvenu siaubingame susidvejinime. Kas mėnesį nueinu aptvarkyti kapą, nunešu gėlių, tačiau nejaučiu, kad ten guli Sioma. Žinau, kad buvo keli atvejai, jog pagal DNR tyrimų liudijimą šeimos palaidojo karį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šis guli be sąmonės sunkiai sužeistas ligoninėje. Ši mintis bei ekstrasensų tvirtinimai kursto viltį, tačiau tai, kad dvejus metus iš jo nėra jokios žinios, tą viltį marina, o nesibaigianti įtampa žaloja mano psichiką“, – kalbėjo mergina.
Dnipre gyvenanti lietuvių kilmės Natalija prieš metus gavo žinią iš fronto, jog prie Kupiansko kovojęs sūnus pradingo. Nors bendražygiai pareiškė, kad per uraganišką apšaudymą greičiausiai žuvo, ji nepraranda vilties, kad sūnus pateko rusų nelaisvėn, ir yra gyvas. Tokią moters, kurios senelis buvo lietuvis, viltį įžiebė apsilankymas pas būrėją bei ekstrasensą.
Moteris prašė neminėti jos pavardės, nes gali susidomėti aferistai, siūlantys už pinigus padėti užmegzti kontaktą su nelaisvėn patekusiu. Karo pradžioje nuskambėjo kelios istorijos, kai aferistai išviliojo didelius pinigus, žadėdami tėvams atskleisti, kur yra fronte dingęs sūnus, bet siuntė pramanytas istorijas ir nieko neišsiaiškino.
Pradingusių asmenų pavardžių prašo neskelbti ir kariškiai, nes žuvusių bei sužeistų kiekį yra draudžiama viešinti. Be to, ryšį su pradingusio asmens giminaičiais neretai bando užmegzti Rusijos agentai, norintys užverbuoti ukrainiečius. Jau yra pasitaikę atvejų, kad už tai, jog nelaisvėn patekęs sūnus būtų išlaisvintas ar pervestas į geresnę įkalinimo įstaigą, tėvas sutiko Maskvai šnipinėti.
37 metų „Mes kartu“ klubo narei Oliai Melašenko nekilo abejonių, ką palaidojo, nes sutuoktinis Aleksandras netrukus po žūties buvo išgabentas iš mūšio lauko, ir jam atpažinti neprireikė daryti DNR tyrimo. Tačiau moteris teigė suprantanti tas našles, kurios pagalbos ieško pas būrėjas, mat kariniuose daliniuose ir komisariatuose išsamios informacijos gauti esą neįmanoma.
„Kad sužinočiau, kaip jis žuvo, turėjau pati aiškintis, su kuo draugavo dalinyje, su kuo tą dieną buvo apkasuose, kas jį išgabeno, nes gavau tik sausą mirties liudijmo raštą. O įsivaizduojat, ką tenka išgyventi moterims, kurioms praneša vien tai, kad dingo ryšys su jų vyru. Pačios visokiais būdais aiškinasi, kas ir kaip, o jei sužino, kad žuvo ir kūnas liko pilkojoje zonoje, tai neretai pačios ieško savanorių ar privačių firmų, kad išgabentų palaikus. Jei priešas teritoriją užima, kūno gali niekada nebeatgauti, ir dalis gyvena viltimi, kad pateko nelaisvėn“, – kalbėjo Olia.
Karo didvyrių alėjoje prie sūnaus Oleksijaus kapo sutikta Lena Kučevol irgi prasitarė, kad ėjo pas ekstrasensą. Mat labai ilgisi vienturčio sūnaus, o ekstrasensas žadėjo tarpininkauti pokalbyje su jo dvasia. Moteris smulkmenų nepasakojo, tačiau teigė, kad po apsilankymo jai palengvėjo, sužinojo, kad sūnui danguje gerai.
„Kai išgyveni skausmingą netektį ir nuolat geri vaistus, patenki į tokią būseną, jog pokalbis su būrėjais nebeatrodo kvailystė. Neneigiu, jog kai kurie žmonės gali turėti antgamtinių sugebėjimų, bet dauguma ekstrasensų tokiais apsimeta. Pamatę, kad karo metu kilo susidomėjimas jų paslaugomis, kainas jie pakėlė 3-4 kartus ir už konsultaciją prašo net 200 eurų“, – pareiškė advokatė Olena Avilova.
Moteris kare prarado vienturtį vaiką, 26 metų sūnų Andrejų. Po šio žūties įkūrė kavinę „Polomnik“ (Piligrimas), mat sūnus svajojo turėti savo užeigą. Keliauti mėgęs Andrejus šturmo brigadoje „Kraken“ kovojo šaukiniu Polomnik, todėl mama taip pavadino ir kavinę. Kelios ekstrasensės pačios Jelenai skambino ir siūlė palaugas, tačiau advokatė atsisakė, nes netiki burtais. Tačiau prie sūnaus kapo advokatė pagal čionykštę tradiciją palieka jo mėgtų sausainių, šokolado, vaisių.
