Liūdna pasaka – Nacionalinė premija

Nacionalinių kultūros ir meno premijų (NKMP) prasmė, jos skyrimo tvarka jau seniai primena Jono Biliūno „Liūdną pasaką”.

O dabar ir jos įteikimas – „Amerika pirtyje”. Žmogiškosios ir nacionalinės prasmės seniai nebeliko.

Nesu matęs, kad žmonės į žmogų su NKMP laureato vardu žvelgtų kaip „į pakylėtą”. Būdami tikrose Kultūros ir Kūrybos erdvėse tai žinome.

Keisčiausia, kad pats NKMP premijos egzistavimas yra tiesioginis „sovietizmo” palikimas, o kova dėl NKMP laureato vardo — sovietinių privilegijų aidas dabartyje. Į NKMP atvirai žiūrima kaip į dominavimo, įsitvirtinimo viešumoje reiškinį. Kaip į simbolinį ir piniginį kapitalą. Ir jo labiausiai siekia — paradoksas! — ypač aršiai prieš „sovietizmus“ kariaujantys žmonės.

Charakteringa, kad moderniausi laureatai nesidrovi skelbti kito anachronizmo — „naujo žmogaus kūrimo“ programų. Tad nenuostabu, kad menininkus keičia „kūrybininkai” (dažnas pakaitalas) ir visi jie dirba viešos galios, deklaracijų ir mados pasauliui. O tame pasaulyje „menu“ tapę viskas, net šiukšlių krūva ar savižudybių propaganda. Ir tas niekalas gauna premijas, sulaukia NKMP komiteto dėmesio. Mada yra visagalė ir negailestinga, nors jos turinys labai laikinas.

Taigi, NKMP tapo dominavimo viešoje erdvėje įrankiu. Antraip nebūtų įmanoma suprasti, kokiu būdu metų metus paminama, net paniekinama kultūros gigantų kūryba. Pagalvoti liūdna: Rimantas Dichavičius, Bronius Leonavičius, Aloyzas Stasiulevičius (vardinti galima ir daugiau) vis atmetami, ir joks NKMP komiteto pirmininkas šios anomalijos viešai nepaaiškina.

Kodėl? Nes dominavimo viešoje erdvėje taisyklės yra anapus gyvybingo Meno ir išliekančios per amžius Kultūros.

Padėtį galėtų prablaivinti koks „kūrybininkas”, naujas NKMP laureatas. Kaip? Jeigu jis, vos apiplunksnuotas, viešai pareikštų, kad atsisako premijos, nes jam gėda ją gauti, kol NKMP laureatais netapę tikros Kūrybos ir Kultūros gigantai.

Deja, ši mintis primena nukirstos galvos svajonę.

Todėl esmingiausia NKMP sąlyga yra ir liks kokia buvus, plius solidi piniginė pašalpa. Yra erdvės laužyti ietis ir kovoti už dominavimą? Yra. Amžių patirtis liudija, kad tai geriausiai daro vidutinybės.

Dievaži, tikriems kūrėjams premijos nieko neprideda. Ar reikia sakyti: „NKMP laureatas Justinas Marcinkevičius?“ O kaip skambėtų: „NKMP laureatė Žemaitė?“ Juokas.

NKMP įteikimo ceremonija prezidentūroje, iš Prezidento rankų? Atkurtos valstybės pradžioje gal ir buvo prasminga, bet kuo toliau, tuo labiau ji priminė „sovietizmo“ palikimą. Ir tuo „kūrybos pečių“, ant kurių stojo Atgimimas-Sąjūdis-Nepriklausomybė, vis atkaklesniu nustumimu į užmarštį.

Beje, NKMP įteikimo ceremonija Prezidentūroje? Niekad nebuvo nuostatuose.

Atsiprašau visų dorų kūrėjų, kurie buvo pelnytai pakylėti. Pakylėti, nors jiems niekas ir nepridėta.

Arvydas Juozaitis, pagarbiai