Lyg pirštais spragtelėjus ima skleistis paveikslas

Slapukas auklėtinis nustebino savo mokytojus, kai parodė paveikslus, pieštus ne kaip gimnazijoje mokoma, o kaip pats norėjo – eksperimentuodamas idėjomis, priemonėmis, spalvomis ir technikomis. Jo šeimoje menininkų tarsi ir nėra, bet visi kuo nors panašaus užsiima, tai gal būtent todėl tėvai išrinko savo sūnui tinkamiausią mokyklą.

Lina RUŠĖNIENĖ

Paveikslai pasakoja istorijas

„Pažink save“ – taip vadinasi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje veikianti Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinio 19-mečio Dano Kirkilo tapybos paroda.

Vaikinas šypsojosi niekad negalvojęs, kad, be jo šeimos, dar kas nors matys šiuos piešinius. Bet galbūt tai ir gerai – kūrė nesibaimindamas, kaip bus įvertintas, ar bus suprastas, todėl eksperimentavo spalvomis, technikomis, priemonėmis.

Gimnazijos mokytojos, išvydusios šiuos darbus, savo auklėtinį pavadino slapuku. Jos net nenujautė apie tokią Dano kūrybą.

Kai kuriuose piešiniuose ko tik nėra – ir guašo, ir kreidelių, šiek tiek grafičio, akrilo, brūkštelėjimų  baltu tušuokliu. Vaikinas net nebandė skaičiuoti spalvų, nes vienos persipina su kitomis.

Antra vertus, jis pripažino, kad eksperimentuoti galima tik tuomet, jei jau turi pagrindus ir įdirbį.

O parodos lankytojus suintriguoja, kad iš pirmo žvilgsnio paveikslai labai spalvingi, bet tarsi meditaciniai, be konkretaus siužeto. Ir tik sustojus tolėliau, gerai įsižiūrėjus galima išvysti, kad visi paveikslai pasakoja savas istorijas.

Piligrimas piešinio kampe

Danas sako, kad daug kam patinka jo paveikslas „Vartai“. Bet prašomas jį apibūdinti, kaip ir patyrę menininkai dabar dažniausiai daro, siūlo korespondentei tai pačiai išsiaiškinti. Vis dėlto neištveria ir kaipmat pataiso, kad nupieštas ne šiaip sau bokštas, o bažnyčia. O toliau – laivas, aukštas tiltas ir banginis?

„Banginis? Na… tikrai panašu“, – šypsosi dėl kuriozinės situacijos, nes iš tiesų paveiksle banginį pats tik dabar įžiūri.

O tapė pro vartus einančią juodą nedidelę figūrą. Ji – piešinio apačioje, dešiniajame kampe, su vienuolio drabužiu ir gobtuvu. Ir paaiškina, kad ne šiam pasauliui sutverta būtybė kaip koks piligrimas bando pasiekti kitas erdves.

Ši figūra atsirado paveikslą tapant, kai ranka, vedama galbūt pasąmonės, tarsi pati ją nutapė, o vėliau tereikėjo ją išryškinti. Įdomumas tas, kad neatidus žiūrovas figūros nepastebi.

Visiškai kitokius dalykus, nei pats Danas, korespondentė išvydo jo paveiksle „Laiko tėkmė“.

Paslaptingas miškas, kelmai, persipynusios šaknys, tankios medžių šakos, bet pro jas matyti šviesi proskyna – kaip išeitis nuo rūpesčių, bėdų ir įgrisusios rutinos.

Bet Danas vardija, kad piešė visai ne tai, o mistinį drakoną, gyvūno kaukolę, varną, išryškindamas žandikaulį, snapą, akį.

„Bet galite piešinį savaip matyti, priimkite tai kaip savo minčių atspindį. Kitu gyvenimo periodu galbūt visai ką kitką įžiūrėtumėte“, – aiškina gimnazistas.

Jis priduria jaučiantis, kad šis darbas nevisiškai išgrynintas, bet galbūt kaip tik tai suteikia jam savitumo.

Neįprastos spalvos ir formos

Ryškumu bene labiausiai į akis krinta paveikslas „Dama“. Įsižiūrėjus per spalvų raizgalynę galop išryškėja vyro veidas. Tai reindžeris užeigoje, jis žvelgia į elegantiškos skrybėlėtos damos tolumoje siluetą.

„Aš figūras paveiksluose iškart matau, juk pats juos tapiau, o tapydamas savotiškai gyvenau jų pasaulyje“, – šypsosi Danas.

Jis pasakoja, kad tokie siužetai kartais gimsta netikėtai, kai nuo pradėto kūrinio atsitraukia tam tikru atstumu. Tuomet lyg kas pirštais spragtelėtų, ir paveikslas ima skleistis.

Ir „Atspindyje“ žmogaus veidą jis nupiešė spontaniškai.

Gal tai autoportretas? Ir ką reiškia trys trejetai?

To paklaustas, vaikinas juokiasi, kad ne autoportretas, na, juk visai nepanašus. O trejetas simbolizuoja mistinį pasikartojimą, dažnai naudojamą tautosakoje. Šis paveikslas – iš suklijuotų gabalėlių.

Užtat žalią veidą „Malūne“ pagal save piešė. Tik malūno sparnus rasti ne kiekvienam lengva.

Paveiksle „Rasa (gamtos reiškinys)“ veidas neįprastos spalvos – žalias, ir dar netaisyklingos formos. Danas šypsosi, kad profesionalai už tai greičiausiai nepagirtų. Vis dėlto išlieka tam tikras gyvumas ir tikrumas, kai mokaisi bandydamas įvairius ir netikėtus dalykus.

Pavyzdžiui, kvadratukai paveiksle „Paslapties sargas“ įsispaudė visai netyčia, kai jis buvo pakabintas ant sienos. Ir kaip tik dėl jų šis kūrinys – visiškai kitoks.

Danas kalba, kad tokie bandymai jam padeda ieškoti atsakymų į klausimus apie save, kokie atspalviai egzistuoja tarp juodos ir baltos, kokios patirtys tarp melancholijos ir euforijos, o svarbiausia – kaip rasti aukso vidurį.

Vaikystėje grojo šaukštais

Paklaustas, kodėl pasirinko šią gimnaziją, kurioje papildomai mokomasi dailės arba muzikos, Danas neslėpė, kad taip nusprendė jo tėvai.

Kai jis pradėjo lankyti mokyklą, šeima gyveno Staniūnuose.

Pripažintų menininkų jo giminėje nėra, bet žvejoti mėgstantis tėvas piešia žuvis. O kai mama imasi naujo siuvinio, pati sugalvoja įdomesnių modelių.

Piešti visuomet mėgo ir dabar jau architektūros studijas baigusi vyresnė sesuo.

„O aš, pamenu, vaikystėje mėgau groti šaukštais, daužyti juos į puodus… Bet vis tiek kažkodėl ne muziką, o dailę pasirinkau“, – juokėsi pašnekovas.

To, ką jis piešia mokyklai, tėvai ne visuomet ir pastebi. O tai, ką kuria namuose po pamokų, įvertina ir pasako savo nuomonę.

Dažniausiai jie sūnų pagiria, bet kartais atvirai pasako nesuprantantys, kas ir kodėl nupiešta. Net ir tokiais atvejais nekritikuoja, neliepia liautis.

„Svarbiausia, kad nenutepliočiau baldų ar sienų“, – juokavo.

Jis dar norėtų išbandyti tapybą aliejiniais dažais, akvarele.

Šie metai gimnazijoje – paskutiniai. Danas svajoja ir ateityje tapyti, kurti.

Galbūt jis pasirinks studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o gal nuspręs Telšių fakultete mokytis juvelyru.

Projektas: „Krašto santakos. Laikmatis”