LR Konstitucijos 43 straipsnis teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, kad „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus“. Tai reiškia, kad valstybinėms mokykloms Lietuvos religinės bendruomenės neturėtų piršti savosios tvarkos ir religinių simbolių, nes Lietuvos valstybėje gyvena ne tik skirtingų tikėjimų žmonės, bet ir netikintieji. Tačiau Lietuvos katalikai mėgina sureikšminti katalikybę kaip Lietuvos kultūros paveldą, kaip humanistinę tradiciją ir kaip Europos istorijos dalį.
LR Konstitucijos 43 straipsnis teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos”, kad „bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus”. Tai reiškia, kad valstybinėms mokykloms Lietuvos religinės bendruomenės neturėtų piršti savosios tvarkos ir religinių simbolių, nes Lietuvos valstybėje gyvena ne tik skirtingų tikėjimų žmonės, bet ir netikintieji. Tačiau Lietuvos katalikai mėgina sureikšminti katalikybę kaip Lietuvos kultūros paveldą, kaip humanistinę tradiciją ir kaip Europos istorijos dalį.
Vilniaus meras, vadindamas Lietuvą krikščioniška šalimi, teigia, kad mokyklose „ne tik gali, bet ir privalo būti kryžiai”. Kaip tikras, tačiau ne dvasingas, verslininkas jis mato Lietuvą turtėjančią iš piligrimystės, iš piligrimų apsilankymų Kryžių kalne. Tačiau nei Vilniaus meras, nei Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchai, nei kunigai plačiajai tikinčiųjų bendruomenei neaiškina, kad kryžiaus simbolinė prasmė visuomenės raidoje kito. Jei Lietuvos mokyklose, kuriant savarankiškai mąstančią asmenybę, būtų dėstoma religijų istorija kaip pasaulio kultūros istorijos dalis, ir Vilniaus meras, ir Lietuvos moksleiviai bei jų tėvai, už savo vaikus pasirenkantys tikybos pamokas, plačiau suvoktų kryžiaus prasmes.
Manau, jei Vilniaus meras žinotų pirminę kryžiaus reikšmę, kuri gimė Senajame Babilone, kai kryžius simbolizavo vaisingumą, įkūnytą vyriškojo lytinio organo įvaizdyje, jis taip uoliai nesiūlytų kabinti kryžių ant mokyklos sienų. Jei Vilniaus meras žinotų, kad ir pagoniškuose keltų, germanų, egiptiečių, senovės romėnų, indų, tibetiečių, japonų tikėjimuose kryžius buvo vyro ir moters sueities, gyvybės suteikimo, vaisingumo emblema, jis nedemonstruotų savo riboto žinojimo.
Tačiau būtų visai kas kita, jei meras vilniečiams primintų, kad Lietuva buvo pagoniškas kraštas, kuriame kryžius su kryžmomis simbolizavo žmonių priešinimąsi blogiui, jų pastangas nukreipti nuo žmogaus ligas, mirtį, visa, kas pikta, siekį išvengti nederliaus. Kad pagoniškuose tikėjimuose kryžius reiškė ir Saulės ratą, Saulės spindulius ir būtent todėl Lietuvos mokyklose galėtų akis džiuginti šviesos ir gėrio emblemos.
Nei Vilniaus meras, nei Lietuvos dvasininkai tikintiesiems nepasakoja, kad krikščionybės kryžiaus prasmių raidoje bei Kristaus nukryžiavimo istorijoje yra nutylėtų faktų, susijusių su Biblijos vertimų netikslumais bei krikščionių kryžiaus subjektyviomis interpretacijomis. Teigiama, kad verčiant Biblijos tekstus iš graikų kalbos, graikiškas žodis „stauros” ( stulpas, mietas, stiebas), buvo klaidingai išverstas į anglų kalbą kaip „kryžius” (cross). Teigiama, kad Kristus mirė ne nukryžiuotas ištiestomis rankomis, o prikaltas prie stulpo iškeltomis virš galvos rankomis, nes Senovės Romoje nusikaltėliai, vagys ir žudikai taip buvo baudžiami mirtimi. Tokia bausmė reiškė greitą pasmerktojo mirtį sutrikus kvėpavimui, uždusus, nes virš galvos prikaltos rankos siaurino krūtinės ertmę. Be to gyvenimo baigtis ant medžio be šaknų, ant mieto, simbolizavo gėdingą mirtį, kuri buvo priešinama gyvybės, gyvenimo simboliui – medžiui su šaknimis.
Tai ką Vilniaus meras siūlo garbinti Lietuvos mokyklose? Evoliucionavusį krikščionių kryžių kaip egzekucijos instrumentą, kaip žmogaus pažeminimo, agonijos ir mirties ženklą? Kaip kankinimo įrankį ar kaip žmogaus iškeliavimo amžinybėn įrodymą? Kaip žmogaus kančios ir skausmo simbolį, nuolat vaikams primenant žmogaus netobulumą, verčiant juos jaustis nusidėjėliais, ir tai, kad tik mirtis yra kelias į nuodėmių išpirkimą? Ar ne per daug Lietuvoje vaikų savižudžių? Ar ne laikas vaikus ugdyti gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo dvasia?
Lietuviškieji krikščioniškojo kryžiaus prasmės interpretatoriai teigia, jog kryžius yra dorovės simbolis, jog kryžius primena žmonėms, kad tik nusižeminimas prieš kryžių gali padėti išgelbėti žmogų iš žemiškųjų nuodėmių ir užtikrinti amžinąjį gyvenimą, jog nukryžiuotasis prisikėlė, taip įrodydamas pergalę prieš mirtį.
Laisvoje nuo įvairių diktatūros formų šalyje, kokia, tikėkime, yra Lietuva, galime daryti prielaidą, kad Katalikų bažnyčios sekėjai, siekdami išsaugoti tikinčiųjų bendriją, pateikia įvairius kryžiaus simbolio aiškinimus. Tačiau laisvojoje šalyje, gerbiant ir individo pasirinkimo laisvę, valstybinėse mokyklose ir įstaigose neturėtų būti privalomas vienos religijos simbolinis ženklas. Tikėti ar netikėti – yra žmogaus pasirinkimo teisė, ir joks meras, joks Seimo komitetas neturi teisės primesti tautai vienos religijos dogmų ir jų simbolinių prasmių.
