Paminklinį akmenį pašventino ir sambūrio dalyvius bendros maldos pakvietė Svėdasų parapijos klebonas kun. Raimondas Simonavičius.
Per Žolinę, rugpjūčio 15 dieną, Vaižganto krašto bendruomenė kartu su Svėdasų krašto muziejumi visus sukvietė į kraštiečių ir bendruomenės sambūrį. Jame buvo pašventintas paminklinis akmuo XVIII amžiaus maro aukoms atminti.
Mintis paminkliniu akmeniu įamžinti Vaitkūnų kapinėse palaidotų XVIII amžiaus maro aukų atminimą kilo Vaižganto krašto bendruomenės valdybos posėdyje, kai valdybos narys, vaitkūnietis Alvydas Kriaučionis užsiminė apie senuosiuose Vaitkūnuose, prie taip vadinamo „Kapų kalnelio“, esančias apleistas, beveik sunykusias maro laikų kapines. Buvo nutarta, kad atkurti, sutvarkyti tas nuošalioje vietoje, miško tankmėje, esančias kapines neįmanoma, tačiau pagerbti maro aukas galima paminkliniu akmeniu.
Asociacija Vaižganto krašto bendruomenė parengė projektą, kurį iš dalies finansavo Anykščių rajono savivaldybė.
Veiklūs bendruomenės nariai, vadovaujami šios nevyriausybinės organizacijos pirmininko Prano Maišelio, projekto vadovės Rūtos Stanevičienės, ėmėsi konkrečių veiksmų. Vaitkūnietės Svetlanos Sabutienės kieme tvarkant vandentiekio gedimą buvo surastas tinkamas akmuo, kurį sodybos šeimininkė mielai sutiko padovanoti tokiam kilniam tikslui. Prasidėjo talkos. Ūkininkai savo technika tą akmenį atvežė, privežė žvyro, betonavimui tinkamų akmenų, vandens. Talkininkai ne vieną dieną čia darbavosi kastuvais ir kitokiais įrankiais. Paminklinio akmens betonavimo darbus sumaniai reguliavo ir pats nuoširdžiai drauge su visais darbavosi Svėdasuose gyvenantis vaitkūnietis, auksarankis meistras Bronius Banys. O kai paminklinis akmuo tvirtai stojo į savo vietą gražioje aikštelėje, netoli kaimo kelio ir „Kapų kalnelio“, tautodailininkas Valentas Survila pagamino ir pritvirtino dailų kalvišką užrašą bei gražų ornamentą – „saulutę“.
Gamtos prieglobstyje pastatytą paminklinį akmenį XVIII amžiaus maro aukoms atminti pašventino Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Raimondas Simonavičius.
Projekto vadovė R. Stanevičienė prisiminė paminklinio akmens atsiradimo istoriją ir dėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio atminimo simbolio kūrimo. Akcentavusi, kad renginys vyksta ypatingą dieną, ji kalbėjo: „Vasaros darbams pasibaigus, o rudens dar neprasidėjus, nuo seno šią dieną susitikdavo giminės, bičiuliai, susiburdavo draugėn kaimynai. Taigi, šiandien susirinkome ne tiktai gražioje gamtiškai, bet ir istoriškai svarbioje vietoje. Šviesu ir gera nuo bendrumo jausmo, nes Žolinės pagrindinė vertybė yra padėka – dėkojimas Dievui, žemei, talkininkams už gerus metus ir bendrystę, nuoširdumą, mintis, palaikymą, prisidėjimą ir paramą…“
Kraštotyrininkas, Svėdasų krašto muziejaus muziejininkas Vytautas Bagdonas pasidalijo mintimis, archyvuose surinktais duomenimis apie Lietuvoje XVIII amžiuje siautusią ir dešimtis tūkstančių gyvybių nusinešusią negandą – „juodąja mirtimi“ vadintą maro pandemiją. Nuostabaus balso savininkė Raimonda Rapkevičienė šalia paminklinio akmens maro aukoms atminti atliko keletą giesmių ir tokiai progai skirtų dainų.
Po oficialiosios šventės dalies dar niekas neskubėjo namo: susibūrė tam tikslui pastatytoje, nuo kaitrių saulės spindulių saugančioje palapinėje, prie suneštinių vaišių stalo, mėgaudamiesi čia pat išvirta žolelių arbata su medumi, bendraudami, dalydamiesi savo prisiminimais, aptardami įvairiausius klausimus. Visi susidomėję apžiūrėjo ir atvežtą muziejininko Vytauto Bagdono parengtą senų fotografijų parodą „Sustabdyta laiko tėkmė – Vaitkūnų žmonės, vaizdai, įvykiai…“ Įdomu tai, kad į Vaižganto krašto bendruomenės ir Svėdasų krašto muziejaus kvietimą pavartyti asmeninius albumus ir parinkti senų fotografijų atsiliepė daug vaitkūniečių. Jų dovanotų nuotraukų kopijos, taip pat Kunigiškių muziejaus fonduose saugomos fotografijos ir buvo panaudotos kilnojamajai fotoparodai.
Reikia papildyti straipsnio informaciją, kad sovietmečiu kolūkiui vykdant partijos uždavinius ir fermų kompleksų bei privažiavimo kelių statybos darbus dalis šių senųjų kaimo kapinių buvo sunaikinta bei gretimo Gudonių kaimo kapelių kalno šlaitas nuniokota.
Istorinė atmintis byloja, kad pagal senovės tradicijas kaimų kapinaitės buvo įrengiamos ant kalnelių ar senovės šventųjų apeigų vykdymo vietų, vadinamų kapinynas.
Tikėkimės, kad geros valios žmonių iniciatyva neleis ir dabartinės valdžios institucijoms aplaidžiai žiūrėti į kapinių priežiūros pareigas pagal Kapinių tvarkymo taisykles, kurias kaikurie valdininkai netyčia per darbų ir rūpesčių gausą pamiršta.
Čia mūsų istorijos dalis, verta amžinos pagarbos čia gyvenusiems, mirusiems bei palaidotiems.
Primenamate debilę ekonomistę.
Užuojauta artimiesiems dėl asmens ligos, paveikusios žmogaus mąstymą ir socilinio bendravimo procesą, tarpasmeninius santykius.
Verta žinoti ir atpažinti ligą-šizofrenija – lėtinė psichinė liga, kuriai būdingi kliedesiai (realių faktų neatitinkančios ir pagrindo neturinčios mintys, įsitikinimai).
Psichikos ligų gydymas reikalauja nuoširdžių žmogaus pastangų „dirbant“ su savo emocijomis, išgyvenimais, senų elgesio modelių keitimo. Žmogui padėti spręsti šios srities problemas gali psichikos sveikatos srities specialistai – gydytojai psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai.
Linkime pasveikti!