Žiemos pavakare Dembuvkos kaimo gyventojus Danutę Saliamonienę ir Saulių Šerėną sutikau lauke.
Atokus Kurklių seniūnijos, Užunvėžių parapijos, Dembuvkos kaimelis ribojasi su Klenuvkos, Verbuvkos, Kurklių II – uoju kaimais, Pagojies, Liepinės viensėdžiais. Kaimelis niekuomet didelis nebuvo, 1923 – iaisiais tebuvo 5 sodybos, o šio amžiaus pradžioje tegyveno 4 gyventojai.
Šiandieną kaime pavyko susitikti tik su dviem kaimo senbuviais – Danute Saliamoniene ir jos sūnumi Sauliumi Šerėnu.
Kur gimė, ten ir gyvena
Tiek čia tos žiemos dienos, juolab aklinai debesim užmūrytos. Po pietų įsukus į kaimelį, jame jau leidosi sutemos. Tarp didelių medžių vos pavyko įžiūrėti trobos link pėdinantį žmogaus siluetą. Pamatęs nekviestą svečią, stabtelėjo ir atėjo pasitikti. „Retai, labai retai čia kas nors užsuka, nebent seniūnas, – pratarė jaunas vyras, prisistatęs Sauliumi Šerėnu. – Ne, ne garsusis Vytautas Šerėnas mums ne giminė“ – patikslino. Takeliu nuo trobelės atėjo ir S. Šerėno motina D. Saliamonienė.
Pasak jos, kaime jie dviese ir telikę. Tarp tų aukštų, kadaise, gal daugiau kaip prieš šimtą metų sodintų dailiai nuaugusių ąžuolų, kitų medžių ir krūmų, bandančių užgožti ne tik nedidukę šios šeimos trobelę, tvartelį, bet ir dar kelis ne jiems priklausančius statinius.
Pernai septyniasdešimtmetį atšventusi D. Saliamonienė gimė ir augo Dembuvkoje. Beje, kodėl šis, o ir gretimi kaimai Klenuvka, Verbuvka turi tokius panašius pavadinimus, kokia jų kilmė, moteris teigė nežinanti ir kokių nors legendų iš savo tėvų negirdėjusi.
Užunvėžiuose, garsiojoje Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio mokykloje, kuri nuo Dembuvkos už kelių kilometrų, baigė aštuonias klases ir daugiau nesimokė. Dembuvkoje jos jaunystėje žmonių, tuo pačiu ir jaunimo buvo nedaug, tačiau jie su broliu šokiuose, gegužinėse šėliojo gretimuose kaimuose. Vedė jauna, tačiau ne itin sėkmingai. Nesutiko charakteriai, išsiskyrė, tačiau iš pirmosios meilės liko sūnus, kuris dabar gyvena kartu. Paskui gyvenimas suvedė su tame pačiame kolūkyje dirbančiu Vytautu Saliamonu, su juo 29 – erius metus sutardami nugyveno, tačiau jį jau palydėjo amžino atilsio. „Vėžiukas“ suėdė, – atsidūsta moteris ir priduria, kad sveikatos nebėr, sunku iki bažnyčios, parduotuvės ar ambulatorijos nueit. – Fermoj dirbau, nelengva buvo, sveikatą praradau“. Tokiam amžiuj vizitų pas gydytoją retam pavyksta išvengti, tad moteris kaip įmanydama giria gerąją Kurklių daktarytę Dalytę Kazlauskienę. Kai reikia kur nors nuvažiuoti, seseriai padeda gretimame Klenuvkos kaime gyvenantis brolis Pranas. Mamą dažnai aplanko ir kitas antroje santuokoje susilauktas, dabar Anykščiuose gyvenantis sūnus Vytautas.
Politika D.Saliamonienė sakė nebesidominti. „Per sena“, – nusišypsojo. Kai geras oras, dar nueinanti pas kaimynę Aneliutę, tačiau sulig metais, pasisvečiavimai vis retesni tampa. „Sūnus Saulius tai ne tik namie, ir kaimynams darbuose padeda, ten naujienas sužino“, – sakė D. Saliamonienė.
Besišnekučiuodami priėjome vakaro prieblandoje vos įžiūrimus gyvenamo namo pamatus, betoninio kryžiaus, didelio klojimo siluetus. „Čia jau kitų Jankauskų valdos, tiek iš kadaise klestėjusio ūkio belikę. Mykolas žuvo, sūnus Sibiran išvežė, tačiau, tai jau kita istorija“, – pastebėjo moteris, priminusi, kad ją papasakoti gali gretimame Klenuvkos kaime gyvenantis jos brolis Pr. Jankauskas.
Laike tirpstantys savanorio
šeimos pėdsakai
„Kaime gyveno keli Jankauskai, tačiau mano ir sesers Danutės tėvas su kaimynu Mykolu Jankausku giminės nebuvo, – sakė Pr. Jankauskas. – Lietuvos kariuomenės savanoris, žemdirbys, laisvės gynėjas Mykolas žuvo ne per toliausiai. Plentu važiavo rusų kareivių sunkvežimis, jis gi tik su pistoletėliu bandė juos „parušiot“, – sakė Pr. Jankauskas. Dabar M. Jankausko buvusio gražaus namo vietoje – tik apsamanoję pamatai ir betoninis kryžius jo žūčiai paminėti. 1900 – aisiais gimęs, 41 – erių sulaukęs vyras paliko žmoną Oną ir keturis vaikus. Namą tuoj po karo nugriovė sovietai ir pervežė į Kurklius.
Vienas jų Alfonsas Bronius Jankauskas kartu su broliu Vytautu 1949 – ųjų kovo 25 – ąją buvo ištremti į Sibirą. Gimtinėje šešias klases baigęs jaunuolis nepalūžo nuo begaliniai sunkaus fizinio darbo, baigęs 10 klasių ir gavęs leidimą įgijo elektrotechniko specialybę, dirbo Irkutsko konstruktorių biure, 1958 – aisiais paleistas iš tremties grįžo į Lietuvą.
Sulaukęs Atgimimo, pasinėrė į sąjūdžio veiklą, tapo vienu iš „Tremtinių“ klubo ir tremtinių suvažiavimų, tremtinių palaikų parvežimo į Lietuvą organizatoriumi. Jis subūrė buvusių irkutskiečių tremtinių sambūrį gyvuojantį iki šiol, išleido albumą „Maža Lietuva Irkutske“.
Pasak Kurklių seniūnijos seniūno Algimanto Jurkaus, kadaise išpuoselėto tėvų ūkio žemė sugrįžo vaikams, tačiau joje šeimininkauti, juolab trobas atstatyti, jėgos jau ne tos, tačiau vaikai ir anūkai savo tėvų gimtinę aplanko…
