Meno mokyklos stiprybė – tėvai ir jų vaikai

Beveik prieš mėnesį naujuoju Anykščių meno mokyklos direktoriumi tapo Anykščių mišraus choro „Šilelis“ vadovas ir dirigentas Arūnas Maliukas.
Apie naująjį darbą, chorą ir Anykščius – A. Maliuko atsakymai „Anykštai“.

– Tapote Anykščių meno mokyklos direktoriumi. Ar jau spėjote „apšilti kojas“, susipažinti su kolektyvu, mokiniais?

– Anykščių meno mokykloje pradėjau dirbti nuo šių metų rugpjūčio 20 dienos. Atvykęs į mokyklą, radau puikius administracijos ir ūkio dalies darbuotojus, kurie nuoširdžiai ir su dideliu noru padėjo susipažinti su mokyklos vidaus gyvenimu ir manęs laukiančiais darbais.

Su mokyklos mokytojais susipažinau rugpjūčio 28 dieną vykusiame mokytojų susirinkime. Likau maloniai nustebintas dirbančių pedagogų profesiniais pasiekimais pedagogikos ir meno srityse. Mokykloje dirba stipri menininkų komanda.

O su mokyklos mokiniais ar jų tėveliais bendrauju kasdien. Šiemet jų tikrai gausu.

– Kas paskatino dalyvauti konkurse direktoriaus pareigoms užimti?

– Apie konkursą sužinojau iš meno mokyklos mokytojų ir mokinių tėvų. Tiesiogiai jie ir paskatino sudalyvauti konkurse.

– Kokios, Jūsų akimis, Anykščių meno mokyklos stiprybės ir silpnybės? Ko galbūt pasigedote, kokie pastebėjimai?

– Kaip ir minėjau, mūsų mokykloje dirba stiprus pedagogų kolektyvas. Mokytojai geba puikiai perteikti žinias ugdytiniams. Tą galime matyti kasdieniuose ugdymo proceso pasiekimuose, dalyvavime tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose, kuriant ugdymo metodus, mokomąją medžiagą. Mokytojas yra mūsų stiprybė. Mūsų stiprybė yra ir mokinių tėvai, kurie noriai leidžia savo atžalas mokytis meno ir, žinoma, – patys vaikai.

– Redakcijos žiniomis, šį rugsėjį į mokyklą negrįžo du mokytojai. Kokios priežastys? Ar apskritai mokytojų netrūksta? Jei trūksta – kokių?

– Ne, šiuo metu mokytojų netrūksta. Šiais mokslo metais mokyklos klasių duris pravėrė keturi nauji, puikūs mokytojai. Du fortepijono, solinio dainavimo ir gitaros. Didžioji dalis naujų pedagogų atvažiuos mokyti mūsų vaikų iš Vilniaus. Vietinių menininkų, galinčių dirbti pedagogo darbą, Anykščiuose yra labai nedaug. Visi išreiškę norą – jau dirba mūsų mokykloje.

Išėjusių mokytojų apsisprendimo priežastys asmeninės ir nesietinos tiesiogiai su pačia ugdymo įstaiga.

– Ar šiais mokslo metais į Meno mokyklą buvo priimti visi norintys joje mokytis mokiniai? Kiek šiuo metu jūsų mokykloje mokinių yra?

– Priėmimas į muzikos ir dailės skyrius aktyviai vyko iki rugsėjo 15 dienos. Kasdien gauname naujų prašymų priimti mokytis. Šiemet stebime didesnį stojančiųjų aktyvumą lyginant su praėjusiais mokslo metais. Visi norintys pažinti meno pasaulį yra laukiami išskėstomis rankomis.

– Meno mokykloje atsirado choras. Ar tai buvo Jūsų, kaip choro vadovo, iniciatyva, ar galbūt atsižvelgėte į ne vienerius metus sakomas tėvų pastabas, kad mokykloje nėra choro? O gal ruošiate pamainą Anykščių chorui „Šilelis“?

– Rugpjūčio pabaigoje gavome mokytojos Ritos Uturytės prašymą atgaivinti chorinio dainavimo ugdymo programą. Choras yra būtinas meno mokyklai. Ansamblinis dainavimas yra neatsiejama mūsų kultūros dalis ir puikus būdas muzikuoti. Labai palaikau šią ir kitas mokytojų iniciatyvas ir pats asmeniškai raginu jungtis prie šio kolektyvo.

Jaunučių choras apima pradinio ugdymo kategorijos moksleivius ir yra skirtas ne tik Anykščių meno mokyklos vaikams, bet ir bendrojo lavinimo moksleiviams. Choro vadovės esminis tikslas šiais metais – paruošti mažuosius dainininkus 2026 metų moksleivių dainų šventei. Dalyvavimas dainų šventėse yra neįkainojama patirtis. Vaikai dainų šventes prisimena visą gyvenimą. Labai agituoju Anykščių bendruomenę, tėvelius, bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, administraciją skatinti savo vaikus prisijungti prie šio kolektyvo.

– Galbūt, be choro, Meno mokykloje atsiras ir dar didesnis ugdymo programų pasirinkimas?

– Šiuo metu pirminis mokyklos tikslas yra užtikrinti sklandžią mokslo metų ugdymo pradžią, bet ateityje kalbėsime apie tai, kas yra aktualu Anykščių jaunimui. Kviesime pačius mokinius išreikšti savo norus.

– Esate naujojo Anykščių choro vadovas. Kokie įspūdžiai? Ar anykštėnai – muzikalūs? Ar buvo sunku suburti chorą, o jį subūrus – susitikti repetuoti?

– Choristams juokaudamas kartais sakau, kad ,,Šilelis“ yra mano vaikas. Kaip ir daugumos kolektyvų, ,,Šilelio“ užgimimas buvo nelengvas. Jaudinausi, laukiau, bet visas jaudulys ištirpo uždainavus pirmąją dainą.

Anykštėnai labai muzikalūs ir potencialo girdžiu daug. Širdis apsaldavo išgirdus, kai žmogus atėjęs į choro atranką, pasakoja apie savo dainavimo patirtį, kuri prasidėjo būtent nuo Anykščių meno mokyklos choro, besimokant chorinio dainavimo specialybės. Manau, kad toks tęstinumas įgauna sakralumo prasmę ir jį išsaugoti būtina. Už didžiulį indelį šioje srityje norėčiau padėkoti mokytojai Stefanijai Čapkevičienei.

Žmonių, norinčių dainuoti chore, sulaukėme daugiau nei tikėjomės, nors vis dar labai laukiame žemabalsių vyrų – bosų. Vyrai, parodykim, kad esam balsingi, ateikit dainuoti!

Rezultatai ruošiant repertuarą irgi viršijo lūkesčius. Visa tai – didžiulio dainininkų noro ir puikios muzikantų komandos dėka. Labai myliu savo choro žmones ir matau didžiulę prasmę tęsiant ir puoselėjant chorinio dainavimo kultūrą Anykščiuose. Dėkingas esu Juliui Jakubėnui už parodytą iniciatyvą steigiant chorą, taip pat jaučiu dėkingumą Anykščių savivaldybei ir merui Kęstučiui Tubiui už palaikymą ir išreikštą valią įkuriant kolektyvą. Taip pat dėkoju Anykščių menų centro direktoriui Tomui Tuskeniui už choro globą ir pagalbą realizuojant idėjas.

Anykščiai visada garsėjo savo stipriais chorais, tiek meno mokyklos, bažnyčios ar kultūros centro. Labai tikiuosi, kad choras ,,Šilelis“ prisidės prie šios tradicijos išsaugojimo ir garsins savo miestą.

– Esate kilęs nuo Mažeikių. Kaip atradote Anykščius? O gal Anykščiai atrado Jus? Galbūt Anykščiuose jau įsikūrėte ir gyvenate nuolat?

– Taip, esu žemaitis. Tikras žemaitis, atkaklus ir labai užsispyręs. Atrado mane ,,Šilelis“, o po to aš atradau save Anykščiuose. Čia gera. Kultūrinis laukas čia tikrai gyvas. Daug renginių ir koncertų. Būdamas profesionalus muzikantas, tikrai randu, kur galiu nueiti ir išgirsti kažką širdžiai mielo. Norėčiau tai daryti dažniau, dėl to esu labai dėkingas kultūros žmonėms už didžiulį darbą puoselėjant meną Anykščiuose.

Norėčiau išskirti ir pasidžiaugti Tarptautiniu Šv. Mato bažnyčios vargonų festivaliu. Teko dalyvauti keliuose koncertuose. Likau labai nustebintas festivalio meniniu lygiu, atlikėjų meistryste ir įvairove. Džiaugiuosi festivalio organizatoriaus S. Aglinsko milžinišku ir labai prasmingu darbu.

– Kokie, Jūsų akimis, yra anykštėnai? Ar išskirtumėte kokį bendrą bruožą?

– Anykštėnai yra labai geri žmonės (pirma mintis, šovusi man į galvą, buvo tokia). Pabendravęs daugiau, pastebėjau, kad Anykščių žmonės yra labai geranoriški, linksmi. Mane supantis žmonių ratas sudarė dingstį Anykščius pradėti vadinti namais. Laikas parodys, bet labai viliuosi, kad mano mintys nepasikeis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas