Įsivaizduokim, vienai komandai atstovauja 11 žaidėjų, o kitai – tik vartininkas. Net jeigu priešininko ekipoje yra nepatyrusių, sporto mokslų nebaigusių ar pridususių futbolininkų, lygiaverčiai žaisti, o tuo labiau laimėti rungtynių, nebus šansų. Jos baigsis santykiu 100:0. Na, gal kartą kitą vartininkas sugebės per visą aikštę perspirti kamuolį, kuris netyčia įriedės į vartus. Laimėti tokias rungtynes galima tik tuomet, jei vartininko misiją atliks koks nors humanoidas dirbtiniu intelektu, sugebantis atspėti žaidėjų judesius ir iš anksto suprasti priešingos komandos sprendimus.
Meras Kęstutis Tubis tokių savybių, berods, neturi. Tad prieš 18 priešiškai nusiteikusių žaidėjų (opozicijoje – visi 25) rajono Taryboje dirbti sunkoka. Pateikia vienokį sprendimo projektą, gauna kitokį, pasiūlo savo viziją, pamato priešingą, nori patvirtinti kadencijos laikotarpio darbams vykdyti savivaldybės valdymo struktūrą, išrinktieji balsuoja už kažin kokią kitokią. Paprašo Gabrielės, gauna Dainių…
Vienas įtakingas žmogus, kuris savo rankose išlaiko bene daugiausia politinių akcijų, postringavo, kad K. Tubiui leistų turėti antrąjį patarėjo etatą, jei šis pasakys, kokį asmenį skirs į pareigas. Politikas nesupranta, kad žmogų asmeninio pasitikėjimo pareigoms rajono vadovas renkasi savarankiškai. Arba kitas pavyzdys: meras pasiūlo tvirtinti kompetencijos nestokojantį asmenį – atstovą į Utenos regiono plėtros tarybą, o Tarybos nariai purto galvas, varto akis, kilnoja antakius, bet netvirtina. Hmm. Buvau linkęs manyti, kad tai pokštas. Visgi panašu, kad rajono Taryba atsiriboja nuo mero.
Kokių reikia turėti antgamtinių savybių, kad nutuoktume, kas mūsų politikų galvose? Jie nesupranta, kad mero giljotinuoti nepavyks – jeigu Apeliacinis, Aukščiausiasis ar Dangiškasis teismas leis (Anykštėnų teismas ne tik leido, bet ir įpareigojo), jis dirbs visą kadenciją. O va kiek ta veikla bus kokybiška, produktyvi ir atitinkanti gyventojų interesus, priklausys nuo politikų bei nuo visuomenės, kuri rems ar nerems mero. Tad Tarybos nariams po paniškų atakų per rinkimus ir po jų, laikui bėgant reikia apsikramtyti, pasižiūrėti į rinkiminius pažadus ir sumodeliuoti savo veiklą jiems įgyvendinti. O gal partijos, matydamos savo narių virpesius, svarsto nepaprastosios padėties įvedimą?
Kita vertus, tokiais veiksmais visa opozicija ar dalis jos siekia žmones rimtai supykdyti, manydami, kad pilietinės visuomenės nėra ir jiems niekas negresia, matydami, jog turi daugybę įrankių veikti kaip panorėjusi, galvodami, kad žmonės supranta tik krepšinio taisykles…
Kai sutrinka širdies ritmas, jį atstato elektrošoku, kai sustreikuoja programa, padeda kompiuterio perkrovimas. Kolūkio laikais po įtemptų sėjos ar derliaus nuėmimo darbų, kuomet žmonėms tekdavo dirbti po 10–12 valandų, pyktį, nuoskaudas nuimdavo triukšmingos pabaigtuvės. Po atsakančiai linksmo pobūvio mechanizatoriai, specialistai ir kontoros darbuotojai tapdavo vienas kitam malonūs, paslaugūs, netgi lipšnūs. Ir tik retais atvejais susimušdavo. Šiuo ar kitu būdu reikia suvaldyti neapykantos dvasią ir rajono Taryboje. Naudojant šoką, komą ar alkoholį, bet reikia! Susisluoksniavę išrinktieji balsuoja priešingai, šaiposi iš to, kas ne savas, kas sako kitaip. Nors gamta valosi pati, abejingai laukti visgi rizikinga.
Kas sukūrė šią situaciją? Mero tikra ar menama klaida? Nusikaltimas? „Čekiukų“ skandalas nepalyginamai bjauresnis už tūkstantį ketinamų perduoti ar priimti rinkimų kampanijai pinigų. Pirmuoju atveju krizę suvaldė Seimas, antruoju – reikia mūsų bendrų pastangų.
Taigi, ar galime teigti, kad valdžia vadovaujasi Konstitucijoje įtvirtintu atsakingo valdymo principu? Abejoju. Politiko, kaip ir Valstybės tarnautojo, pareigos yra svarbios, tačiau neturi būti ryškios. Be pastangų iš šalies vargu ar bus atstatytas valdžios širdies ritmas. Iniciatyvos galėtų imtis Anykščiuose „reziduojantys“ Seimo nariai. Ne tas pats turėtų būti rajono garbės piliečiams, kurie autoritetu ir moralais turi paveikti tuos, kurie nori būti reikšmingais.
Rimtą pavojų normaliam kryptingam darbui bei apskritai valdžios reputacijai matau iš asmenų, užimančių Valstybės tarnautojų pareigas. Žinau asmenį, kuris atvažiuoja į darbą, surūko cigaretę ir sėda prie kompiuterio pasismaginti: „meras toks, meras anoks, šitas komunistas, anas rašistas…“ Kitas Valstybės tarnybos įstaigoje dirbantis tarnautojas ima kito asmens slapyvardį ar vardą ir tenkina savo aistrą, rašinėdamas provokacinius komentarus. Mero patarėjas kartu su interneto portalų administratoriais galėtų panagrinėti tokių veikėjų „užklasinę“ veiklą. Ar ji atitinka Valstybės tarnybos principus ir valdininko etiką? Po priedanga čia veikia ir provokatoriai, ir keikūnai, ir šmeižikai. Tokie žmonės, o ne Verbickas, turi kelti rūpesčių ir valdžios atstovams, ir visuomenei. Jie turi būti šalinami iš valdiškų postų.
Kažkada sklandė toks prakeiksmas: „Kad tu karštą vasaros dieną gertum šiltą degtinę ir užkąstum virtais lašiniais“. Baisiau negali būti! Kad panašaus palinkėjimo neišgirstų mūsų išrinktieji, tuo labiau neatsidurtų panašioje kančioje, veiklą turi perorientuoti į visuomenės interesą. O jis kitoks, nei peštynės dėl įtakos. Mums reikia rezultato, o ne pozos. Tarybos nariai gaus atlygį, kurio dydžio gali pavydėti net sunkiai, per kelis darbus plušantys anykštėnai. Suraskit pavyzdį, kieno darbo valanda tiek kainuoja… Jei nematysim darnaus, sutelkto ir rezultatyvaus darbo, tai kam tokia toksiška valdžia reikalinga. Tad laukti vieno ar kito teismo sprendimo linkiu dirbant. Ir ne bet kaip.
