Kartais imame ir nuo kažko pavargstame. Pavargimo priežastis gali būti kasdieniniai rūpesčiai, sunkus fizinis ar protinis darbas, įvairios rutinos formos. O ar galima pavargti nuo piktų, susiraukusių ir negatyvumą sėjančių žmonių? Žinoma! Nuo tokių aš labiausiai ir pavargstu. O tiksliau: pavargstu nuo tautiečių, kuriems mandagumas ir bendravimo etiketas yra tarsi kliuvinys.
Visuomenėje, kurioje apsimetinėjimo yra daugiau negu atvirumo, jau yra įprastas dalykas: saldžialiežuvavimas norint kam nors įtikti, siekiant vienos ar kitos naudos arba chamiškumas, kuris dažnai pasireiškia „kieto“ ir per kitų galvas lipančio individo elgesyje. Galima galvoti, kad chamų yra daugiau vyrų pasaulyje, tačiau ir moterų pasaulyje tokio „turto“ galima užtektinai surasti.
Kai sutinku mandagų, bet švelniai griežtą sau ir kitiems žmogų, asmeniškai visada jaučiu didesnį patikimumą ir aiškumą, negu sutikęs pataikaujančią ir saldžiu liežuviu malančią personą.
Tokius žmones vadinu „lapėmis“ (prisimenant pasaką apie varną ir sūrį). Stengiuosi kiek įmanoma išvengti bendravimo su tokiais žmonėmis, nes dažnai prisimenu labai taiklų itališką posakį: „Kas žemai lankstosi tau, tuo pačiu metu kitam atsuka ir rodo užpakalį. Ateis momentas, kai tą užpakalį tau parodys…“
Tenka gyventi vienišume, bet ne vienam. Tokia jau tarnystė: esu žmogus tarp žmonių, bandau juos girdėti, bandau su jais susikalbėti. Esu atsakingas už savo darbą, ypač kai jau sukako 25 metai to – taip vadinamo – pašaukimo. Tačiau niekada nebuvau ir nesiruošiu būti pataikūnu ar chamu. Stovėti dar tvirtai ant savo kojų, matyti pasaulį ir jo gyvenimą savo akimis ir suvokti aplinką savu protu – tai ir Dievo dovana, ir kartu atsakomybė.
Beje, kažkas gali paklausti, kodėl nutariau parašyti etiketo tema? Atsakau: pavargau nuo žmonių, nežinančių, kas yra bendravimo etiketas. Pamenu, kai 1992 metais atvykau į Italiją.
Tada dar buvau prisisunkęs sovietinio gyvenimo būdo, elgesio, bendravimo manierų: sakyti vieną, o galvoti visai kitą. Parodyti nagus, kai tau kitas parodo dantis. Buvo labai sunku.
Tačiau šaunuoliai italai, tarp kurių dar buvo vienas kitas vokietis ir keli prancūzai, mane ėmė ir „išdresiravo“. Pirmiausiai išmokė net už menkiausią paslaugą padėkoti, išmokė net kelis kartus susitikus tą patį žmogų, su juo pasisveikinti, išmokė į grubią ir įžeidžiančią repliką atsakyti išmintingai ir argumentuotai. Pala! Nebuvo ta Italija jau per daug mandagi ar dar kokia „auksinė“.
Tačiau ji buvo ir tebėra visa galva aukštesnė už to meto ir dabartinę Lietuvą. Galva aukštesnė bent tokiuose dalykuose, kurie liečia bendravimo meną. Juk tikroji elegancija prasideda ne nuo lietuvių taip jau išryškinamo prekių ženklo ar piniginės sumos už vieną ar kitą prekę, bet nuo paprasčiausio „ačiū“ ar „malonėkite“, ar „prašyčiau“. Sakykite, ar dažnai girdite kasdienybėje tuos žodžius? Tikriausiai nedažnai.
Gal dažniau girdime visokius „žodelius“, kuriems taikau savotišką simbolį, atsiradusį iš kažkada populiaraus animacinio filmuko apie išpuikusią princesę ir jos ištartą frazę senutei, melžiančiai savo karvutę: „Sene, duok pieno!“. Kas prisimenate tą tarybinių laikų filmuką, atsimenate, kuo visa tai baigėsi…
O dabar dar konkrečiau. Visai neseniai viešėjau Panevėžyje. Aplankiau porą knygynų: „Pegasą“ ir „Vagą“. Juose dirbančio personalo pasiteiravau knygų apie bendravimo etiketą. Nieko! Nieko nėra! Turėjau vilties, kad bent etiketo žinovo Armino Lydekos kokią nors knygą „susižvejosiu“. Beviltiška! Žinoma, kokiose nors internetinėse knygų parduotuvėse gal ir galima kažką panašaus atrasti.
Tačiau mūsų knygynuose, nors ir kalnai knygų, apie etiketą knygų nei kvapo. Toks jausmas, kad mūsų liaudis yra labai mandagi ir jai jau tokių metodinių knygelių nereikia. Tačiau realybė yra visai kitokia. Štai kuklus mano kunigiško gyvenimo pavyzdėlis.
Kiekvieną dieną sulaukiu bent kelių telefono skambučių. Dažnas mano pašnekovas ar pašnekovė pasisveikina, tačiau labai retai prisistato, kas ir iš kur skambina. Kai to prisistatymo aiškiai ir konkrečiai paprašau, didelė dalis pasako savo vardą ir pavardę bei iš kur skambina. Tačiau kai kuriems tas mano prašymas pasirodo tolygus prašymui padaryti kažką nepadoraus ar nepatogaus, lyg prašyčiau, atleiskite, parodyti nuogą pasturgalį arba pareikalaučiau, kad pašnekovas liežuviu pasiektų savo nosies galiuką.
Būna ir tokių „pašnekovų“ (ypač iš lietuviškų damų pasaulio), kai „baisiai“ įsižeidžia ir teškia: „atleiskite, viso geriausio tada…“. Lietuviams, deja, dar prisistatyti telefoninio pokalbio metu yra sunki misija. O gal anonimiškumas – tai lietuvių nacionalinis bruožas, „tarybinės revoliucijos“ pagimdytas? Gali būti. Tačiau visa bėda, kad bendravimo etiketas tarp tautiečių išgyvena senienų muziejaus eksponato lygį: moderniam ir laisvam lietuviui visokios mandagumo manieros yra nereikalingos.
O koks nors dar „tikras“ vyras etiketą „profesionaliai“ priskiria „fyfoms“. Kam čia to mandagumo, jei tokie gražūs raumenys ir dar gražesni kiti dalykėliai… O tiems vyrams dar bando pritarti kokia nors „supermamytė“: „Baisiai jau susireikšminęs tas klebonas. Su juo reikia bendrauti, mūvint baltas pirštines“.
O, visai gera idėja, sakyčiau. Baltos pirštinės kažkada irgi buvo etiketo dalis. Bet gal geriau pajausti šiltą, natūralią žmogaus ranką, kurią malonu paimti į savo ranką ir pasisveikinti. Šviesiau gyventi tada darosi… O ir mandagus žodis telefono ragelyje rodo, kad žmogus yra išsilavinęs kaip asmenybė. O tam nebūtina baigti universiteto. Gyvenimas dažnai daug ko išmoko ir geriau negu bet koks universitetas.
Tačiau spindulėlių tarp pilkų ir tamsių debesų irgi pasitaiko. Štai dažnai mūsų Anykščių parduotuvėse tenka sutikti mandagių, bendraujančių žmonių: jaunimo ir garbingo amžiaus tautiečių. Žiūrėk, čia vienas tave mandagiai praleidžia su prekėmis prie centrinio išėjimo.
Kokia nors studentiško amžiaus mergiotė padėkoja už jai suteiktą informaciją apie itališkus makaronus (šituos dalykus tai tikrai žinau). O žiupsnelis šypsenų tarp prekių lentynų yra žymiai „skanesnis“ negu vokiškas šokoladas.
Tiesa, dar yra labai miela, kai prasilenkdami parduotuvėse su prekėmis tautiečiai pažiūri ne į kitų krepšius: ko ten prikrauta, bet į sutikto žmogaus veidą, kuriame prasiskverbia subtili šypsena, lyg ženklas, kad gerbi tą, nors ir nepažįstamą žmogų, o ne žiūri į jį lyg žiūrėtum į agonizuojančią nuo nuodų porcijos žiurkę.
Taigi, mieli tautiečiai, mokykitės gražaus, bet ne per saldaus ir ne per sūraus bendravimo etiketo. Mandagus ir tvarkingai griežtas žmogus – tai tvirtos ir stabilios asmenybės pavyzdys. Juk gyvenime gali bet kada pasitaikyti situacijų, kai net vienas aiškus ir kartu tvirtas žodis ar veiksmas, telpantis gyvybiškai svarbioje akimirkoje, gali išgelbėti sveikatą ar net gyvybę.
O pabaigai – puikus XX amžiaus pirmos pusės knygų apie etiketą autorės, amerikietės Lillian Eichler Watson patarimas: „Netaupykite savo geriausio elgesio tik ypatingoms progoms. Negalite turėti dviejų manierų rinkinių, dviejų socialinių kodų – vieno tiems, kuriais žavitės ir norite padaryti įspūdį, ir kito tiems, kuriuos laikote nesvarbiais. Privalote būti tokie patys su visais žmonėmis“.
