Miestas, virtęs meno galerija

Anykščių rajono valdžia kelis dešimtmečius svaigsta siekiu Anykščiams gauti kurorto statusą, tačiau neranda būdų, kaip įveiklinti miesto centre, prie Šventosios tako, prestižinio žemės sklypo ir jame jau griuvėsiais virtusių senosios ligoninės pastatų, o ir naujosios nenaudojamų blokų. Stalčiuose dūla kurorto vizijų projektai, o tuo metu nepretenduojantys tapti kurortais miestai nesnaudžia.

Šviesiomis spalvomis pasitinka pramonės įmonių nestokojanti Ukmergė, pasisvečiavus jaukiame Kėdainių senamiestyje, norisi vėl čia sugrįžti, o Molėtų rajono meras Saulius Jauneika „Anykštos“ žurnalistams yra pastebėjęs, kad „de fakto mes esame ne kurortinė teritorija, o kurortas, bet de jure – eilinis kaimiškas rajonas <…>“ ir, atvedęs į Molėtus „Teltoniką“, turi tikslą siekti kuo didesnio vidutinio gyventojų darbo užmokesčio.
Nustebino už Anykščius mažesnė Kelmė, įgyvendinusi unikalų, vienintelį tokį šalyje ir Europoje projektą „Kelmės miestas – viena didelė galerija“.

Grįždami nuo pajūrio, užsukome į Kelmę, nes šiam miestui turiu sentimentų nuo jaunystės. Tai mano gero pažįstamo, fotomenininko, žurnalisto Algimanto Bitvinsko miestas, kuris pasikeitęs neatpažįstamai. Miesto viešosiose erdvėse, gatvėse, ant sienų, autobusų stotelėse, gausu didelio formato Lietuvos dailininkų paveikslų.
Pasak Kelmės turizmo ir verslo informacijos centro konsultantės Linos Urbutytės, tai dovana Kelmės 540-ies metų jubiliejui, kuriam ruoštasi kelerius metus.

„Idėjos Kelmės miestą paversti viena didele galerija, kurios įgyvendinimą remia Kelmės rajono savivaldybė, Kelmės seniūnija, Kelmės turizmo ir informacijos centras, autorius ir įgyvendintojas – dailininkas Andrius Seselskas, įkūręs Lauko galeriją, Meno muziejų autobuse ir asociaciją AJJU. Pirmiausia mieste pasirodė su Kelmės kraštu susijusių talentingų dailininkų darbai, o vėliau – paveikslai iš visos Lietuvos. Mieste eksponuojama apie du šimtai paveikslų, didžioji dalis – už privačias Kelmės gyventojų lėšas per akciją „Padovanok miestui paveikslą“, – pasakojo turizmo konsultantė L. Urbutytė, pasiūliusi susipažinti su šio projekto autoriumi.

Kretingoje gimęs, Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dailės ir dizaino studijas baigęs dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, beje, iliustravęs J. Biliūno „Brisiaus galą“, A. Seselskas Kelmėje gyvena nuo 2006-ųjų. Jo piešti paveikslai puošia kelių miesto pastatų sienas, o Žemaitės portretas puikuojasi ant viešosios bibliotekos fasado. Menininkas turėjo užmačių, kaip dviejų upelių, kalvotoje vietovėje esančią Kelmę padaryti dar patrauklesne. Taip atsirado AJJU lauko galerija miesto pakraštyje ir Meno muziejus autobuse viduryje laukų. Tad ką reiškia AJJU?

„Tai mūsų šeimos pirmosios vardų raidės: Andrius, žmona Jurgita, asociacijos AJJU vadovė, „Kražantės“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja, inžinerijos mokslus studijuojantis sūnus Jonas ir abiturientė, svajojanti stoti į Dailės akademiją, dukra Urtė, – paaiškino A. Seselkas. – Atvira 24 valandas, be stogo, Lauko galerija miesto pakraštyje atsirado kaip pretekstas atkreipti dėmesį į varganą menininkų gyvenimą, jų darbo nepakankamą vertinimą. Sename autobuse, viduryje lauko, įkūrėme Šeimos meno muziejų. Mums buvo faina dirbti keturiems, pajusti artumą, meilę, susimąstyti apie žmogiškąsias vertybes, dėl ko esame šioje žemėje. Apie tai kalba mūsų kūriniai. Tai susilaukė išskirtinio dėmesio ir paskatino sumanymui Kelmę paversti viena didele galerija, užpildyti ją profesionalių kūrėjų darbais. Miesto gyventojai, net eidami į „Maximą“, praeina pro paveikslus, turi galimybę susipažinti su šiuolaikiniu menu ir tai, manau, praskaidrina jų kasdienybę. Miestas galerija sulaukia daug svečių iš visos Lietuvos kaimyninės Latvijos ir užsienio“.

Paklaustas apie paveikslų ilgaamžiškumą, A. Seselkas sakė, kad jie reprodukuojami ant gamtai atsparaus plastiko, tvirtinami metaliniuose „molbertuose“, beje, čia praverčiančios ir sūnaus žinios.

„Reprodukcijų gamintojo „Justudijos“ vadovo Justino Drapanausko nuomone, paveikslai ilgaamžiai, turėtų džiuginti 10–15 metų“, – pastebėjo A. Seselskas, pasidžiaugdamas, kad per dvejus metus nepasitaikė paveikslų suniokojimo atvejų.