Šližių kaimo gatvelė.
Netoli Šventosios ir Virintos upių santakos prigludęs Šližių kaimas yra apdovanotas neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove. Pievose auga gausybė retų augalų, žiemą vasarą užklydęs čia gali sutikti stirnų, lapę ar šerną, išgirsti ir pamatyti retesnių paukščių.
Deja, kaime beveik nebeliko senųjų sodiečių, tačiau tokia vieta pritraukia čia kurtis miestiečius. Nors nuolatinių kaimo gyventojų nėra nė dešimties, tačiau vasarą kaimas atgyja, ypač kai į vieną iš naujų sodybų pailsėti atvažiuoja garsiausios Lietuvos krepšininkės.
Šližių kaime Šližiai
nebegyvena
Tikėtina, kad kaimui pavadinimą bus padovanoję kadaise šioje vietoje gyvenę Šližiai, tačiau dabar tokia pavarde gyventojų nėra, nors vienoje sodyboje dar visai neseniai žmonės tokia pavarde gyvenę.
Šližių kaimas XIX amžiuje priklausė Oginskio dvarui, o 1923 metais buvo net 13 sodybų, kuriose gyveno 61 žmogus. Praeito amžiaus pradžioje kaimas garsėjo 3 aukštų malūnu ir čia dirbusiais tikrais savo amato meistrais. Vėliau prie malūno veikė lentpjūvė, o Virintos vanduo suko elektros generatorių, kuris kaimui tiekė elektrą. Per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintą malūną kolūkiečiai atstatė, o vėliau nugriovė kaip nereikalingą.
Pasak Kurklių seniūnijos seniūno Algimanto Jurkaus, kaime belikę vos keli vietiniai gyventojai, tačiau į šią ramybės oazę sugrįžta vienas kitas čia gimęs, o Virintos upės slėnyje ir prie miško išdygo kelios šiuolaikiškos sodybos su visais civilizacijos teikiamais patogumais.
Baublyje telpa penki vyrai
Pravažiavus senąsias kaimo trobas, keliukas vingiuoja pamiške, kol atsiremia į ženklą „Privati valda“. Nuo aukštumėlės atsiveria Virintos slėnio panorama, kuriame gal prieš dešimtmetį esu klajojęs po pievas, balas ir jų pakraščių brūzgynus. Tų brūzgynų nė ženklo – balos virtę dabar dar porėtu ledu padengtais tvenkiniais, o vidur pievų šviežiai iškeltas gandralizdis laukia gandrų. Arčiau miško – keli trobesiai, tačiau tą dieną be šeimininkų. Neatsispyriau pagundai nueiti prie vidur pievos stovinčio kažko panašaus į Dioniozo Poškos baublį. Neįtikėtino storio medžio stuobrys su užrakintomis durimis. „Dar vieną panašų baublį esu padaręs vienai Staškūniškio kaimo sodybai, – šypsojosi Anykščių kelių tarnybos inžinierius Rimantas Vizbaras, kurio sūnui Dariui ir priklauso sodyba. – Čia mano mamos žemės, o įsikūrė sostinėje dirbantis sūnus, kurio žmona garsi Lietuvos krepšininkė, 1997 metų Europos čempionė Irena Baranauskaitė–Vizbarienė. Linksma būna, kai vasaromis per atostogas pailsėti į sodybą krepšininkės suvažiuoja“.
Sodyboje R. Vizbaras turi techniškai tvarkingą ir važiuojančią 1978 metų gamybos motociklą „Javą“ su priekaba. „Su ja mes važiavome į medžių lajų tako atidarymą. Ten buvo nemažai baikerių su tviskančiais motociklais privažiavusių, tačiau žmonės į mus daugiau žiūrėjo ir mojavo“, – juokėsi R. Vizbaras. Didžiųjų Virintos upelės kilpų pievos traukia žvėris. Kiek tekę tose vietose būti, visuomet sutikdavau stirnų. Ir šį kartą kelios nuliuoksėjo pro pat Vizbarų sodybą. O R. Vizbaras prisiminė, kad kartą žvejodamas Virintoje nejuokais išsigando. „Išgirdau kažką teškenant. Žiūriu – 12 mažų šerniukų vienas paskui kitą į kitą upės krantą pro pat mane plaukia. O jeigu šernė pamanys, kad aš pavojingas jos šerniukams ir mane puls? Tačiau suaugę šernai nepasirodė“, – pasakojo R. Vizbaras.
Kaunietis kerta malkas
ir sodina mišką
Kaimo gatvelėje sutikau aplankyti senelių iš Londono parvažiavusią, ten biologiją studijuojančią Miglę Urbonavičiūtę ir šiame kaime gimusią bei augusią Anelę Urbonavičienę. Šiame kaime gyvena jos sesuo Vida Dervinienė ir brolis Bronius Dūda. A. Urbonavičienė-Dūdaitė gerai prisimena vaikystėje ant Virintos stovėjusį malūną, kitoje upės pusėje buvusią Pavirinčių pradinę mokyklą, į kurią, beje, kaip ir Kurklių vidurinę, vaikščiojo pėsčia. Ją baigusi išvyko į Kauną, ten baigė prekybos mokyklą ir po ilgų darbo metų buvusioje laikinojoje sostinėje vėl sugrįžo į gimtinę. „Dabar visame kaime tik 6 gyventojai esame, o mano vaikystėje tiek dažnoje šeimoje vaikų krykštavo, – prisiminė moteris. – Smagu būdavo, kai į mokyklą būriu eidavome ir grįždavome. Juk kaime apie 19 bendraamžių buvo“.
Besišnekučiuojant iš miško pargrįžo ir Česlovas Urbonavičius. Jam šis kaimas tapo mielu 1970 m. sukūrus šeimą su iš šio kaimo kilusia Anele. „Ji dirbo autoremonto gamyklos valgykloj, aš ten užsukdavau papietauti. Pamilome viens kitą. Tuokėmės Anykščių bažnyčioj, o vestuves čia, kaime, atšokom. Kai apsilankiau uošvijoj, man čia taip gražu ir ramu pasirodė, pamaniau, kad norėčiau čia gyventi, – šypsojosi vyras, kaime pradėjęs kurtis 2004 metais, užpernai pardavęs butą Kaune ir galutinai persikraustęs į Šližius, jau pastatęs naują namą, kurį įrenginėja, ir pirtį. – Mano ir žmonos svajonė išsipildė išėjus į pensiją. Iki tol čia leisdavome atostogas, savaitgalius. Neretai su uošviu eidavome žvejoti. Negalėjau atsistebėti Virintos kilpomis ir pievomis, jos ir Šventosios santaka, šalia ošiančiu Anykščių šileliu ir vos už keliolikos minučių kelio telkšančiu Būdragaidžio ežerėliu“. Č. Urbonavičius turi miško, tad malkų į valias, beje, 2 hektarus savo žemės jis užsodino beržais ir liepomis. Jis teigia, kad pensininkams gyvenimas kaime nenuobodus ir gerokai pigesnis nei mieste. „Mes vasarą užauginame apie penkias dešimtis broilerių ir juos užšaldome šaldikliuose. Metams mėsos užtenka, – sakė vyras, tuo pačiu paaiškindamas, kodėl jo troboje net keli šaldytuvai, šaldikliai. – Pasėju apie 30 arų kviečių, tai lesalui užtenka“.
Č. Urbonavičiaus gyvenimas, galima sakyti, prabėgo ant ratų. Dirbdamas autoremonto gamykloj išvažinėjo visą buvusią Sovietų Sąjungą. „Černigovas, Arzamasas, Pskovas, Saranskas man buvo įprasti maršrutai, tačiau būdavo ir ilgesnių, – prisiminė Č. Urbonavičius. – Ne ką trumpesnės kelionės autobusu buvo, kai du dešimtmečius dirbau autobuso vairuotoju „Žalgirio“ sporto draugijoje Kauno skyriuje. Vežiojau sportininkus, „Žalgirio“ krepšinio komandą, neretai sportininkų šeimas“.
Paklaustas apie sportininkų ir jų trenerių santykius kelionėse ar įdomesnius nutikimus, Č. Urbonavičius tik paslaptingai nusišypsojo ir tepasakė, kad jeigu būtų daug matęs, daug girdėjęs, o dar blogiau – plepėjęs, tai tiek metų to autobuso vairavęs nebūtų…
Taigi, Urbonavičiai užaugino tris vaikus, pasodino daug medžių ir namą pastatė. Jų vaikai, kaip tikrų lietuvių, gyvena užsienyje. Dukra Kristina, baigusi Kauno technologijos universitetą, gavo pasiūlymą padirbėti Indijoje, sugrįžusi čia nerado darbo, o ta įstaiga, kur ji dirbo Indijoje, atidarė filialą Anglijoje ir ją pasikvietė. Ten gyvendama ištekėjo už vietinio ir dabar gyvena Australijoje. Sūnus Raimundas 9 metus gyveno Amerikoj, grįžo, bet normaliai apmokamo darbo negavęs patraukė į Londoną, kur gyvena ir dirba jo sesuo Miglė.
Pašmaikštavęs, kad nors Šližiai ir mažas kaimelis, tačiau labai garsus su sportu susijusiais žmonėmis. „Nebuvau sutikęs, tačiau girdėjau, kad kadaise Šližių gyventą sodybą vasarnamiu pavertę, berods panevėžiečiai, ją parduoda. Lyg ir domėjęsis garsiausios Lietuvos plaukikės Rūtos Meilutytės tėtis. Smagu būtų, jeigu kaime šios garsenybės tėvai įsikurtų…“
