Simona ir jos vyras Džioelas - vienintelės istorinės Inkūnų sodybos savininkai Šv. Vincento šventėje žengia į procesiją.
Inkūnse visada šviesu dvasiai, ten visada atilsį nuo pasaulio bėgsmo, reikalų reikalėlių atrandi. Srūva šaltinis, stūkso bažnyčia, pušų viršūnes judina vėjas… Būta čia didelio, judraus kaimo, rimto bažnytkaimio, parapijos sostakaimio. Surašant 1923 m. buvusios 6 sodybos su 42 gyventojais, į vienkiemius dalijantis, skaldant žemę, ūkių padaugėjo, o dabar Inkūnuose vos pustrečio kiemo telikę, o keturi gyventojai – tai gyvena, tai į patogesnius prieglobsčius pasitraukia ir vėl sugrįžta.
Nuorodų pasaulis
Keliaudamas į Inkūnus pamaniau, kad daug įdomiau būtų, jei tų miške ir prie lauko keliukų nuorodų nebūtų. Klaidžiotų sau žmonės po klaidžius miškus, smėliakeliais ir apsidžiaugtų daug labiau kelionės tikslus per vargus suradę.
Bet mūsų skubančiam ir veik nebyliam pasauliui reikia nuorodų, reklamos, daugybės rodyklių. Inkūniečių bendruomenės aktyvas, pirmininkui Valentinui Šapalui vadovaujant, laimėjo projektą ir visuose miškų kryžkelėse pastatė ženklų, rodyklių, kad kiekvienas miškų keleivis surastų Inkūnus, nes čia visi keliai į Inkūnus veda. Patogiausia vykti nuo Rokiškio plento per Ragaišius, Mičionis, Gaidžius, Daunaikius iki pat laukymės šalia kapų ir gelsvu taurumu tarp melsvuojančių pušų švytinčios Auštos Vartų Dievo Motinos bažnyčios.
Bažnyčios istorija
Pasaulis krito į rudenį, šviežia duona jau mėgavosi sodžius, kai prieškaryje Šilinės atlaiduose Šiluvoje inkūnietė Anelė Šukienė į kun. Dominyką Mikšį pranašingai kreipėsi: „Pastatei bažnyčią Debeikiuose, pastatyk ir Inkūnuose…“
Tokia buvo pradžia. Kun. D. Mikšys pabuvo Inkūnuose vos kelis mėnesius, Šv. Mišias švęsdavo koplyčioje, bet mintis tapo kūnu. Apylinkės žmonės susitelkė bendram darbui, įsikūrė parapija, buvo pastatyta jauki bažnyčia. Šventinant ją, 1942 m. vėlų rudenį vyskupas Kazimieras Paltarokas gėrėjosi, kad Europoje siaučiant nuožmiam karui, šitie žmonės sugebėjo pastatyti šventovę. Pokaris ir tolesni vėjai buvo lemtingi – beveik tūkstančio bendruomenė sutirpo iki kelių dešimčių tarpumiškių sodžiuose gyvenančių.
Vietinės bendruomenės triūsu prie bažnyčios nuo 2010-ųjų kuriamas ąžuolinių skulptūrų bei kryžių sodelis – „Atminties parkas“ jau išnykusiems ir nykstantiems parapijos kaimams atminti. Su mintimi gilia, nes šituose mediniuose stebukluose surasi ir pagoniškų, ir krikščioniškų simbolių sankirtas.
Apie Renatą
Panevėžyje gyvenusi keramikė Renata Umbrasienė, pažinusi šį nuostabų kampelį, panoro apsigyventi Inkūnuose. Šituo noru tiesiog sirgo. O siekiančiam tikslo, net išnaudojant visus šio laikmečio gudrumus ir suktybes, negalimų dalykų nėra. Juk ne ji suformavo tą sklypą aplink senojoje Šukių valdoje esančią apleistą vargonininko Jono Porciko trobelę. Tą sklypą „padarė“ kiti žmonės, o jai teliko nupirkti.
Taip įsikūrė graži kaip kalėdinė pasaka sodybėlė. Rąstų trobesiai, nendrių stogai, nedidučiai, žiburėliais nušvintantys langeliai. Vieta vienatvei, vieta jaukumui, vieta keramikos paslapčių sklaidai. Dirbtuvėlės, degimo krosnys ir edukacinės programos „Amatų kalnelio“ vardu pažymėtos. Gražūs tie molinukai, molio motiejukai, švilpinukai, gražumukai…
Susėda kartais būrelis aplink stalą ant kaimiškų suolų, tvirtai susiglaudę Renatos pasakojimų, pamokymų klausosi, po valandėlės jau molį minko, lipdo kokią grožybę ir pagaliau į karštą krosnį deda. Išdega, kad vandens nebijotų, kad nesubirtų, formos neprarastų, kad tviskėtų, tarnautų ir džiugintų.
Visur veža, parduoda, o kai Vincento atlaidų diena Inkūnuose išaušta, tai priešais bažnyčią savo dirbinius išdėlioja, pirkti, žiūrėti kviečia.
Apie Simoną
To namo ji labai norėjo. Tokios didžiulės pirmapradės sodybos miškų karalystėje. Mokslai, žinojimas, darbas moderniam ir vis modernėjančiam pasauliui pritinkantis, ją ir jos šeima po egzotiškus pasaulius jau daugelį metų vedžioja. Štai vieną žiemą gyvenę Indonezijoje, pernai žiemoję, tiksliau vasaroję – pietų platumose, Meksikoje, o štai šiemet Inkūnuose šaltametį išgyveno.
Simona pastebi, kad ir jos vyrui, amerikiečiui Džioelui smagu čia, mat miško ramybė, atokumas padeda susikaupti, geriau sekasi rašto darbai.
Sūnus Oskaras, nors aplink panašaus amžiaus jaunimo nėra, taip pat didelio diskomforto nejaučia. Jis mokosi nuotoliniu būdu, moderniai, net iš namų neišeidamas. Ir, žinoma, tie jo mokslai ne lietuvių, bet anglų kalba. Tad Inkūnuose auga, matyt, ne tik Lietuvos, bet ir modernaus plačiojo pasaulio pilietis.
