Kovo 13-ąją Lietuva neteko poeto, vertėjo, literatūros kritiko, dainų autoriaus Algimanto Baltakio. Poetui prieš mėnesį sukako 92-eji metai.
Algimantas Baltakis 1930 metais gimė Utenos rajone Leliūnuose, augo septynių vaikų šeimoje. 1954 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Pirmieji jo eilėraščiai buvo lyriniai, grindžiami liaudies dainomis. Autorius išleido per trisdešimt poezijos rinkinių, išvertė ir kartu su kitais vertėjais publikavo nemažai rusų, ukrainų autorių kūrybos.
„A. Baltakio kūrybai būdinga smalsaus, įžvalgaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba ir intymaus pokalbio gaidos. Gal todėl A. Baltakis tapo labiausiai dainuojamu Lietuvos poetu, dešimtys jo eilėraščių virto liaudies dainomis”, – apie rašytoją skelbiama internetiniame puslapyje www.rasytojai.lt
A. Baltakio kūryba įvertinta net dvylika skirtingų apdovanojimų.
546620 66108Simply wanna input that you have a extremely good website , I enjoy the pattern it genuinely stands out. 732379
635702 123631This really is an superb article and I entirely understand exactly where your coming from within the third section. Perfect read, Ill regularly follow the other reads. 64602
Tikrai reikėtų patikslinti, kokio krašto jis poetas- Utenos ar Anykščių, skirtinguose šaltiniuose skirtingai rašoma. Žinoma, kiekvienas rajonas norėtų tokį talentingą kūrėją sau prisiskirti. Bet reikia sąžiningai prisipažinti, ar deramai jis buvo prisimintas, pagerbtas, ar buvo kviečiamas į šventes, ar kas rekomendavo jį literatūrinei premijai, Garbės piliečio vardui ir pan.
Koks dar Strazdiškis Anykščių rajone, jeigu visur minima, kad poetas gimė Utenos rajone, Leliūnuose? Visuomet ir visur reikia skelbti tikslius duomenis, o ne rašyti aptakiai, nesuprantamai. Jei garsus žmogus gimė Anykščių rajone, Strazdiškyje, tai reikia taip ir rašyti. Dabar rašoma apie Leliūnus, o nežinia iš kur pradedama rašyti Strazdiškis. Atrodo, kad anykštėnai nelabai A.Baltakį laikė savo kraštiečiu, gal nelabai rodė pagarbą ir dėmesį. O kai kažkas atsibudo iš letargo miego neseniai ir poetą vežiojo po jo gimtas vietas, tai dar nieko nereiškia, tai tik buvo vienadienė akcija.
Poetui A.Baltakiui mieliausia, brangiausia vaikystės vieta buvo Strazdiškis. Todėl jis pats save laikė anykštėnu, norėjo juo būti. Apgailėdami Išėjusįjį, pirmiausia jam galėtume padėkoti už aukštaitiškai graudžias „Strazdiškio elegijas”. Nors ir liūdna, kai tokie žmonės išeina, vis dėlto ramiau žinoti, kad jam gyvam tebesant suspėjome pastatyti išnykusio Strazdiškio kaimo ir akmeninio Baltakių sodybos šulinėlio atminimui skirtus ženklus. Algimantas jais labai džiaugėsi, o kai netoli grakštaus medino paukščio (gražus Ž.Smalsko darbas!) buvo pasodintas į muziejininkų atvežtą A.Baranausko krėslą, labai tuo didžiavosi.
Belieka tikėtis, jog Poeto eilėraščiai nebus užmiršti, o Strazdiškį lankys ir pamėgs gausūs mūsų krašto svečiai.
Nuoširdi užuojauta ištikimai Algimanto gyvenimo palydovei ir mūzai Sigitai, jųdviejų dukrai Eglei ir visiems 5 anūkams.