Mirštančiojo gelbėjimas yra paties mirštančiojo reikalas… (Rievės. 2024-01-12)

Šią savaitę įsitikinau: nesvarbu, kokią profesiją pasirinkai, turi būti, kaip sakoma, „all-in-one“ – viskas viename. Šiek tiek santechnikas, šiek tiek statybininkas, šiek tiek automechanikas, grožio specialistas ar… gydytojas.

Su didelėmis sveikatos problemomis, ačiūdie, mano organizmui kol kas neteko susidurti – kadaise vaikystėje operuotas apendicitas ir apsilankymai ligoninėse, besilaukiant bei susilaukus vaikelio. Eiliniams tyrimams, mano požiūriu, gydytojų kompetencijos ir mandagumo užteko, todėl iki šiol kiek skeptiškai žiūrėdavau į pasakymus, kad gydytojas nepadarė, buvo aplaidus, „nugydė“, numarino – na, kam nepasitaiko, gydytojai ne dievai, o kai kalbama apie sveikatą ar gyvybę, žmonės yra itin jautrūs.

Net ir tuomet, kai dar pernai vasarą į mūsų redakciją kreipėsi šoko ištikta moteris ir verkdama pasakojo, kaip jos tėtį Anykščių ligoninėje numarino, išleidę namo su akivaizdžiais sepsio simptomais, širdies kertelėje kirbėjo – negali būti, matyt, dukra pagauta emocijų, šiuo metu ne visai adekvati, žūt būt norinti rasti kaltininkus dėl vieno artimiausių žmonių mirties. Lygiai po metų ji man paskambino vėl ir pati pasibaisėjusi pasakojo, kad gavusi beveik trisdešimties lapų išvadą apie tai, kaip buvo gydytas (o tiksliau, negydytas) jos tėtis… Moteris tikino besikreipsianti į teismą.

Taip. Turi būti truputį, o gal – ir visai daug nusimanantis apie mediciną. Neblogai būtų, jei ne tik kadaise žurnalistus, bet ir visų profesijų atstovus mokytų štai tokių elementarių dalykų, kaip atpažinti infarktą, insultą ir kitas gyvybei pavojingas ligas. Kad galėtum pasufleruoti, kas atsitiko, o jei sufleravimas nepadeda – nagais kabintis į tau priklausantį gydymą. Kad ir kaip tai idiotiškai skambėtų.

Niekada negalvojau, kad gydytojai gali elgtis taip ciniškai (kalbu apie dabartinę istoriją, kuomet kolegai Vidmantui Šmigelskui, patyrusiam infarktą, pagalba jau esant LIGONINĖJE buvo suteikta tik ją išsireikalavus) – juo labiau, anykštėnai, kurie mūsų šeimai yra ne kartą geraširdiškai pagelbėję, konsultavę, į telefono skambučius atsiliepę net naktimis… Esame ir būsime jiems už tai dėkingi.
Kas atsitiko?

Ar principai, kad aš – gydytojas, o ne tu, ima viršų? Juk kaip atpažinti infarktą, informacijos tiesiog su kaupu ir visur pabrėžiama – „kuo skubiau kvieskite greitąją pagalbą, svarbi kiekviena minutė“. Tad kodėl tos minutės, o vėliau – ir valandos, tiksi ligoninėje tiesiog besiginčijant?!
Kokios dar pacientų teisės, jei jam nepakomentuoja tyrimo rezultatų ir jų neduoda, slepia, nors jų REIKALAUJA artimieji? Ar žmogaus gyvybė yra tokia menka, kad atsiranda laiko tarpusavio karams ir įrodinėjimams, kad jūs, poniute, eikit savo darbą dirbti, ką jūs suprantate apie mediciną? Nesinorėtų galvoti apie medikus taip blogai, kad jie galėtų kerštauti žurnalistams, kurie ne visada gražiuoju visus aprašo…

Baisu tai sakyti, tačiau būdamas šalia sergančio artimojo, turi nepasitikėti daktarais ir išlikti itin šalto proto. Man iškyla klausimas: jei šioje situacijoje būtų pasitaikiusi ne ši „poniutė“ (turiu galvoje „Anykštos“ vyriausiąją redaktorę, Vidmanto žmoną Gražiną Šmigelskienę), kuri nepatikėjo daktarų kompetencija, o tokia – kaip aš? Patikli, pasitikinti – jei sako, vadinasi, taip ir yra? Aš būčiau patikėjusi kiekvienu gydytojo žodžiu ir šiandien sėdėtume prie kolegos, dėdės, tėtės, draugo, vyro karsto, o paaiškinimas tebūtų vienas: „infarktas ištiko staiga, nieko negalėjom padaryti“. Argi ne tiesa?
Todėl ėmiau ir patikėjau tomis istorijomis, kuriomis dalijosi ne vienas, ne du ir, tikriausiai, ne dešimt nukentėjusiųjų. Kitaip pavadinti jų ir negalima. Ir kalbu ne tik apie mūsų ligoninę, dėl kurios išlikimo šitaip kovojame…

Taip, turi būti ekspertas ir, atėjęs į gydytojo kabinetą, pasakyti, ką sau įtari. Už ką gydytojai labai pyksta ir liepia mažiau skaityti. Imu nuomonę keisti ir apie tai – tu privalai būti bent kiek pasiskaitęs apie simptomus, kurie gali signalizuoti būtent tą ligą, kurią sau įtari. Spaudoje mirgėjo daugybė straipsnių, kai, gydytojams nenustačius diagnozės, žmogus ją nusistatė pats. Teliko patvirtinti.

Turi išmanyti begalės ligų simptomus ir kaip tas ligas reikia gydyti, nes, jei liga užpuola tokia, kuria dar nesirgai, turi nujausti, kokio gydymo reikės… Visai neseniai teko susidurti su skaudžia situacija, kuomet sunkiam onkologiniam ligoniui po operacijos teišspaudžiama „gal ir reikės chemoterapijos“ ir jis paliekamas vienas likimo valiai kapanotis ir susigaudyti, kas apskritai vyksta, kokie tolesni veiksmai turi būti. Ne visi, gavę šitokį smūgį, sugeba išlikti šalto proto ir susidėlioti veiksmų planą, reikalauti, kas galbūt tau priklauso ir privalo būti padaryta… Tuomet iš tų pačių medikų, kurie liepia mažiau skaityti, išgirsti stebuklingąjį „kur buvai anksčiau?!“ Telieka graužatis, kad nepadarei visko, kas galbūt turėjo būti padaryta būtent medikų…

Beje, ar pastebėjote, kad gydytojai labai mėgsta paklausti: „Kur tu buvai anksčiau?“, ypač, kai liga pažengusi, ją sunkiau ar nebeįmanoma įveikti. O jei ateini pasitikrinti profilaktiškai, į tave žiūri kaip į hipochondriką ar užimantį „normalių“ ligonių vietą. Kodėl? Ar gydytojai nuo nežmoniško darbo krūvio tapo visiški cinikai? O gal iš tiesų tyčiojasi iš pacientų pasiskaitymo ir, įrodinėdami savo kompetenciją, net netikrina jų išsikeltos versijos, kodėl vienur ar kitur skauda? Kas turėtų atsitikti, kad VISI daktarai būtų jautrūs kiekvienam pacientui, kad tinkamai paaiškintų jų sveikatos būklę, kad pasakytų, kas gresia, gali grėsti ir ką daryti toliau? Kodėl, išėjęs iš ten, kur turėtų pasirūpinti tavo sveikata ir gyvybe, neretai esi dar labiau sumišęs ir nė nebežinai: o kas toliau? Kodėl gydytojas sau leidžia iš paciento ir jų artimųjų šaipytis, jei šie jo prašo to, kas jiems priklauso?

Tikiu ir žinau, kad yra puikių, nuostabių gydytojų, atsidavusių savo darbui ir darančių viską, kad jų pacientas pasveiktų. Tokių tikrai yra ir čia, mūsų mieste, su kurių dauguma ir teko susidurti. Jei nebūtų jų, dalies mūsų be jų pagalbos jau ir nebebūtų… Gydytojai – ne robotai, ne visagaliai ir visi mes suprantame, kad jie klysta, o jei darbą dirba nuoširdžiai, suklydusiųjų niekas nesmerkia arba apmaudą pasinešioja savyje. Tačiau „gydytojai“, kurie atvirai tyčiojasi iš jų akivaizdoje, jų ligoninėje mirštančio žmogaus, mažų mažiausiai šio darbo turėtų nebedirbti jau šiandien…