Mirtis – tik perėjimas į Amžinybę

Alantos parapijos klebonas, aptarnaujantis Skiemonių bažnyčią, Sigitas Sudentas, artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, davė interviu „Anykštai“. Kunigas kviečia ne tik melstis už mirusiuosius, mylėti artimuosius, bet ir neužmiršti gyventi.
Kleboną S.Sudentą kalbino žurnalistas Rytis Kulbokas.

– Visų šventųjų diena, Vėlinės – šventės,per  kurias prisimenami mirusieji, lankomi kapai, uždegamos žvakutės. Ką galėtumėte pasakyti apie šių švenčių reikšmę?
– Visi mes esame pašaukti būti šventi, visi mes esame  iš dalies šventi, tik ne visi Vatikano esame paskelbti. Lietuva turi tik vieną paskelbtą šventąjį – Kazimierą, bet Lietuva yra be galo pilna šventųjų, kadangi mūsų istorija buvo labai sudėtinga. Tremtys, Sibiras, pokario metai – visi tie, kurie buvo ištremti, nuėjo be galo sunkų gyvenimo kelią, bet niekas nekalba apie tuos, kurie kentėjo būdami Lietuvoje. Pasakoja – būdavo, pokaryje ateina partizanai, ateina ,,raudonieji“. O žmonės sako – mums reikėjo gyventi, mes darėme viską, kad išsaugotume savo vaikus. Kiek daug papasakota atvejų, kai motina savo vaiką partizaną slėpė rūsyje, rizikavo kitais mažais vaikučiais,- juk galėjo slepiamą partizaną surasti. Kiekviena šeima turi ne vieną šventąjį. Lietuva be galo pilna šventumo ir gerumo. Todėl Visų šventųjų diena skirta prisiminti visus šventuosius. Manau, labai teisinga prisiminti visus savo šeimos narius, kurie gyveno kaip mes visi- ir šventai, ir nešventai. Bet nepaisant to, visi mes esame paliesti šventųjų globos. Lietuvoje buvo labai svarbus šventųjų kultas, juk mūsų seneliai ir tėveliai meldėsi į šventą Antaną, Joną, tą patį apaštalą Judą Tadą. Turime į daug ką melstis, kad patys taptume šventi.
– Melstis, kad patys taptume šventi?…
– Kai kurie katalikai truputį piktnaudžiauja sakydami – matot, reikia melstis. Melstis – tik viena dalis, kita – reikia gyventi. Čia dažniausiai suklumpam. Šiandien maža gyvenančių pagal tikėjimą. Kiek realybėje yra tikėjimo ženklų? Gyvendamas visą laiką turiu simbolizuoti Kristų. O Kristaus mūsų tarpe šiandien, kaip niekada, yra mažai. Todėl ši diena duoda mums visiems šventumo pojūtį, pajusti, kad mes esame tikri Kristaus vaikai.
– Visų šventųjų diena ir Vėlinės- neabejotinai vienos didžiausių lietuvių švenčių. O kokia jų reikšmė krikščionybėje?
– Tauta gyva tol, kol ji prisimena savo mirusiuosius. Kodėl šiuo metu pas mus, Lietuvoje, daug negerų dalykų vyksta? Nes sumažėjo pamaldus požiūris į mirusiuosius. Pažiūrėkite, seniau kaip gausiai rinkosi giminės, meldėsi už šeimos narius, buvo bendrystė, vienybė. Dabar,  nebesusirenka melstis už gimines, artimuosius. Negalėjo, negalėjo, negalėjo… Mirusieji ypatingai padeda mums, gyviesiems. Jei bendraujame su mirusiųjų pasauliu, liekame tvirti. Aš ir, kai man būna sunku, nueinu į kapines ir pasikalbu su mamyte, kuri taip pat jau Danguje šventoji, tik nepaskelbta. Ji labiau gali užtarti ir padėti, nes ji žino, ko man reikia… Vėlinės yra mirusiųjų diena. Jau po truputį traukiasi pašventintų žvakių deginimo tradicija. Prekybiniuose centruose patogu įsigyti žvakių, bet jos nėra šventintos, o nešventintos žvakės nesimbolizuoja nieko. Pašventinta žvakė  simbolizuoja Kristaus šviesą. Mirusiesiems turi šviesti tik pašventintos žvakės. Kuo daugiau bendrausime su mirusiųjų pasauliu, tuo mes jausimės tvirtesni. Šiandien jaučiamės gležni, nes sumažėjo mūsų pamaldumas už mirusiuosius. Matau ir Alantoje, ir Skiemonyse – kapinės pilnos žmonių, o bažnyčioje – tik keletas.
– Vis aktyviau į Visų šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijas braunasi helovynas. Skaptuotų moliūgų per Vėlines pastebima vis daugiau ir daugiau. Ar negriauna šventės esmės svetimųjų kultūrų atneštos tradicijos, kurios mums- tik blizgutis?
– Labai daug šiandien į Lietuvą braunasi svetimybių. Kaip ir švento Valentino diena. Šventas Valentinas nepropagavo sekso. Meilė – šventa. Valentinas yra šventos meilės globėjas, dviejų žmonių, kurie myli vienas kitą. Dabar, kadangi mūsų pasaulis yra atviras, yra daug nešventų dalykų. Tai, kas ateina ir praeina, – neturi vertės.
– Egzorcistai perspėja, kad negalima žaisti su dvasiomis, kad žavėjimasis negyvųjų pasauliu gali į šį pasaulį prišaukti blogį. Kaip manote, ar helovynas, kaip šventė, kuri pas mus atėjo tik kaip forma, bet ne turinys, neprovokuoja blogio prisišaukimo į šį pasaulį ir į mūsų gyvenimus?
– Labai provokuoja. Mes, kunigai, žinom, kiek daug yra atvejų, kai buria ir prisišaukia dvasias, net būna po to apsėdimų. Juk nežinai, kokią dvasią šauki. Bažnyčioje per 2 tūkstančius metų patikrinta, kaip reikia bendrauti su mirusiais. Tai, ką skelbia katalikų bažnyčia, yra pagrindas, kuris mirusiesiems atkelia Dangaus vartus. Aukodami šventas Mišias už mirusius, mes sumažiname jų kančių laiką Skaistykloje. Su mirtimi niekas, kas yra bloga, nepranyksta. Jei žemėje nesugebėjai už savo nelabai tinkamą gyvenimą atkentėti, tai reikės atkentėti po mirties. Todėl, kad mažiau reikėtų kentėti, mes turim melstis. Bet kai vyrauja toks nejautrumas gyviesiems, tai apie kokį jautrumą mirusiesiems kalbėti? Kai aš, kaip kunigas, dar prieš kokių 10 metų eidavau į ligoninę suteikti paskutinio patepimo, ligoninėje beveik visada būdavo daug ligonio artimųjų. Dabar kunigą pakviečia, bet dažnai būna, kad net nenuveda, sako, ligoninėje nurodys, kur guli… Tai parodo mūsų visų nejautrumą artimo skausmui, negaliai. Kaip bus su mirštančiuoju, jei nėra artimųjų prie lovos, ligos patale? Ar bus kas meldžiasi už jį – mirusį?
– Jei klausiame apie mirtį, neišvengiamai kyla vis tas pats klausimas – ar teisinga, kad ji yra?
– Mirties, kaip tokios, nėra. Yra perėjimas į kitą gyvenimą. Kodėl daug tautų per laidotuves rengiasi baltai? Džiaugiasi, dainuoja? Baigėsi vargai šioj žemelėj. Jei žmogus jau daug laiko lovoje pats kaip angelėlis guli, tai kokia jam gali būti nelaimė mirti? Jam bus laimė, juk išeis į amžinąjį gyvenimą, į džiaugsmą. Dievulis nėra toks, kaip mes, Dievas yra beribis gailestingumas. Dievas atėjo į žemę ne teisti, o išganyti. Todėl jis nenori mūsų kančios, bet yra tokia taisyklė – nuo gero gyvenimo mes visi greitai sugendam, iš karto ateina puikybė. Pažiūrėkit, būna, įgijo aukštesnes pareigas, pralobo – žmogaus jau nebeatpažįsti. Štai kaip negalim išlaikyti gyvenimo gerėjimo… O be to, sakoma, kad Dievulis, ką myli, tam duoda kryželį. Aš iš savo gyvenimo matau, kuo daugiau gaunu kryželių, tuo labiau dėkoju Dievui, nes jų dėka išlieku geresnis.  
– Į kultūrą, elgesio modelius ateina įvairių naujų tradicijų. Pavyzdžiui, mirusiuosius kremuoti, bet pelenus išpilti į upelį , išberti pavėjui ar net urną saugoti namuose. Dar urną galima užkasti ne kapinėse, o, tarkim, gimtosios sodybos teritorijoje. Kaip vertinate šias naujas tradicijas? Ar visada velionio paskutinės valios išpildymas privalomas ir pateisinamas?
– Ir valstybė nustatė, kad pelenai turi būti laidojami laidojimo vietoje. Kol kas ne visur yra kolumbariumai, bet ir Vyskupų konferencija yra nustačiusi apeigas, tvarką, kad negalima pelenų nei išmesti, nei išpilti- tai yra žmogaus pelenai…
– Bet iš dulkės į dulkę…
– Bet ir dulkių negalima į kairę ir į dešinę sklaidyti, yra vieta. Sakoma, gyvenk taip, kad tavo gyvenimo pėda liktų ir po tavęs. Todėl tradicija- ji tokia pat šventa, kaip ir Šventas raštas, – sako, po mirties turim turėti savo vietą. Kodėl važiuojame į Sibirą, parsivežam kauliukus ir norim turėti čia tą artimųjų ženkliuką? Dabar  kai kurie, girdžiu, sako – ,,išpylėm pelenus ten ar ten.“ Bet žmogus turi turėti vietą ir po mirties. Kaip po to nueiti pasikalbėti su žmogumi prie kapo, jei  to kapo nebus?
– Lietuvoje buvo paskelbta idėja kapinėse apriboti paminklų aukštį. Ar pritartumėte tokiai idėjai? Juk mirtis, sakoma, visus sulygina, bet nelygybė matoma net po mirties…
– Kartais tikrai matai be galo gražių paminklų. Kokių jų būna gražių… Visada sakau, aš už visa tai, kas yra gražu. Nemanau, kad gražūs paminklai sukelia minčių apie nelygybę. Yra ir labai gražių mažų paminklėlių, kai kur tik kryželis žymi vietą. Gal tokia velionio valia buvo? Artimieji daro, kad jiems būtų gera ateiti, juk kapų vieta – šventa.
Kai kur labai gražiai atrodo plytelės ar marmuras ant kapo. Ypač gerai tiems, kurie toliau gyvena, patariu tokiu atveju kapus dengti plytelėmis, kad būtų gražu ir tvarkinga. Pažiūrėkite, mūsų palaimintojo Teofilijaus mamos Onos kapas taip pat uždengtas plytelėmis, kadangi artimųjų čia per daug nėra.
– Kalbėdami apie mirtį, ją dažniausiai arba labai sureikšminame, arba visai ignoruojame. Kur yra ta tikroji ir vienintelė riba mums, mirtingiems žmonėms, gyvenantiems šiame pasaulyje?
– Ribas dažniausiai nustato pats žmogus. Bet mirtis tėra tik perėjimas į kitą gyvenimą ir jei aš gyvenu ir žinau, kad baigiasi mano vargai ir pereisiu į kitą gyvenimą, kad ruošiau save tam visą gyvenimą gyvendamas dorai ir sąžiningai, vykdžiau Dievo įsakymus, kad pereičiau į tą Dangaus gyvenimą, kodėl bijoti? Kai išlydim į amžinybę, mes, kunigai, matome daug visokių dalykų. Vieni be galo bijo mirties, kiti džiaugiasi, kad baigiasi jų kelionė. Tačiau dauguma žmonių mirties nebijo, o gana ramiai, oriai išeina į amžinybę.
– Jei krikščionis bijo mirties, jis ne visai priima krikščioniškas tiesas?
– Žmogus tiesas turi ne priimti, o jomis gyventi. Juk pasakyta -,, Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Mes esame apsupti Dievo gailestingumo, bet koks mūsų sugrįžimas galimas, Dievas niekada neatstumia net didžiausio nusidėjėlio.
– Jūs asmeniškai žiūrėjote mirčiai į akis, ištvėrėte ne vieną sudėtingą operaciją. Ar atsidūrimas ties riba kaip nors paveikė Jūsų vidinį pasaulį?
– Žiūrėjau- ir ne vieną kartą… Ypač atsimenu, kai įvyko pirmoji avarija prieš, atrodo, 25- erius metus. Atsimenu iki dabar, aš tris savaites buvau be sąmonės,o  kai atgavau sąmonę, mačiau savo mamos veidą ir žvilgsnį. Buvau pats laimingiausias prabudęs ir pamatęs savo mamos akis… Kai kas klausia, kad gal tu, kunige, ką nors matei, ėjai tuneliais? Tikrai niekur nėjau. Tačiau labiausiai savęs buvau išsigandęs, kai man padavė veidrodį… Po tų nelaimių aš suprantu, kad esu mylimas Dievo vaikas. Kuo daugiau nelaimių, kuo daugiau jų patiri, tuo labiau jauti, kad esi mylimas Dievo vaikas…
– Bet kaip rasti jėgų jas išgyventi, juk tiek pasitraukia iš gyvenimo, neatlaikę nelaimių…
– Didžioji dauguma pasitraukia iš gyvenimo ne todėl, kad turi sunkų gyvenimą, bet kad galvoja, jog yra patys nelaimingiausi žmonės… Žinau atvejį – tik neseniai vedęs vyras padarė avariją. Žmona nėščia, jau jai tuoj gimdyti. O jis parėjo ir vonioje pasikorė. Tai čia blogas gyvenimas? O kur atsakomybė? Žmona nėščia, palieku ją- ir man neįdomu, nes man gyvenimas – kančia, nes įvyko avarija?… Todėl manau, kad mintis išeiti iš gyvenimo yra Šėtono mintis. Šėtonas nori, kad mes patys sau atimtume brangiausią turtą – gyvybę.
– Kaip pasipriešinti? Tikėti?
– Turi išmokti džiaugtis gyvenimu. Šventas Pranciškus džiaugdavosi saule, diena, naktimi, žvaigždėmis… Aš taip pat be galo myliu žvaigždėtą naktį. Mėgstu pavaikščioti, pasimelsti. Visus mus Viešpats kviečia mylėti gamtą. Dievą labiausiai galim matyti gamtoje.
– Vaikai mokosi iš pavyzdžių, patys kartoja veiksmus, kuriuos matė. Pavyzdžiui, retas kuris vaikystėje „nelaidojome“ paukščiuko ar kačiuko. Tačiau daugelyje vietų iki šiol nėra naminių gyvūnėlių kapinaičių. Kritusį naminį gyvūnėlį žmonės turėtų traktuoti kaip atlieką, jo užkasimas, greičiausiai, būtų traktuojamas kaip pažeidimas. Grėstų baudos už aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymą. Vadinasi, žmonės į naminio gyvūnėlio mirtį verčiami žiūrėti  kaip į buitinį dalyką. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar vaikams nerodomas blogas pavyzdys?
– Kai aš pats augau, surasdavom paukščiuką, kačiuką – užkasdavom, gėlyčių padėdavom. Turėjau kolį, kai jis mirė, jį palaidojome, medelį pasodinome. Visi žmonės kviečiami tam tikrą laiką, prisiminti savo kačiuką, šuniuką ar kitą gyvūnėlį. Tikrai visi kviečiami jį gražiai, pagarbiai palaidoti. Negaliu komentuoti valstybės politikos, bet gyvūnėlis – gyvenimo rūpestėlis, meilė. Laukdavo, džiaugdavosi pasitikdamas. Tu irgi džiaugeisi! Pažiūrėkite, ypač vyresni žmonės kaip džiaugiasi gyvūnėliais! Tikrai esu prieš, kad paėmei ir kritusį gyvūnėlį kažkur padėjai…
– Ne pirmą kartą istorijoje į žmogų vis labiau žiūrima  kaip į mechanizmą. Ar nekyla grėsmė, kad mechanistinis požiūris sugriaus ir patį žmogaus, kaip tobuliausio Dievo kūrinio, pradą? Ar gali žmogus egzistuoti be dvasios?
– Tikrai sugriaus. Viskas kyla iš to, kad žmogus žmogumi nebetiki. Žmogus yra vertybė. Tai žmonės suvokia, ir aš pats supratau gyvendamas. Mums visiems reikia išmokti vertinti tai, kad esame gyvi ir kad turime kitą žmogų. Visos blogybės kyla iš to, kad šiandien žmogus nebelaikomas vertybe. Matau, kaip sielojasi vaikai, kad tėveliai į juos nebekreipia dėmesio – duodu pinigų- ir nebelįsk man į akis… Todėl jei taip ir toliau vyks, mes tikrai pavirsim mechanizmais. Bet iš dalies esu optimistas ir tikiu žmogumi. Tik laukiu ir prašau Dievulio, kad kuo greičiau atsiremtume į dugną. Kai atsispirsim – vėl pakilsim. Manau, kad esame netoli to dugno ir sulauksime, kol vėl pakilsime. Kai kalbame apie žmogų, kaip vertybę, turime savyje išsaugoti orumą. Aš nelaimių turėjau ne vieną ir labai supratau, koks brangus yra gyvenimas. Stengiuosi gyventi taip, kad vakare nesigailėčiau, jog tuščiai praleidau dieną. Manau, kad jei visi taip darytumėme, gyvenimas būtų prasmingesnis ir daugiau padarytume gero. Visus kviečiu būti laimingus, nes Dievas visus sukūrė laimei. Kartais net pagalvoju- jei gyveni čia nelaimingas visą gyvenimą, tai paguodos neturėsi ir amžinybėje. Kiek sutinku žmonių, kurie yra neturtingi, bet laimingi,  deja, pažįstu daug turtingų, bet labai nelaimingų.
– Kokie Jūsų ryškiausi vaikystės prisiminimai apie Visų šventųjų dieną ir Vėlines? Kas atmintyje įstrigo labiausiai?
– Labiausiai iš savo vaikystės prisimenu, kad dažniausiai būdavo labai šalta, vėjas, lietus. Sušaldavau kapinėse. Kaip vaikas, aš suprasdavau savotiškai, galvodavau, kad bus labai šalta ir amžinybėje. Kodėl dabar vaikų ir jaunimo mažiau kapinėse? Nes dabar nori- eini, nori- neini. O mūsų laikais? Šalta, bet nepasakysi, kad neisi. Ir, būdavo, – apeini vienas kapines, apeini kitas kapines, sušąli, nueini į bažnyčią- ten irgi šalta. Tokie prisiminimai…