Didysis akmuo atvėrė savo didžią paslaptį...
Apie jį sakydavo, kad esąs didesnis nei Puntukas. Tiesiog stebuklu jis išliko tuomet, kai visos apylinkės didžiuosius riedulius, net ties Šaltiniais kalnais Šventosios upės vagoje riogsojusius, susprogdino, pavertė į skaldą ir išpylė ant nuo Utenos į Kupiškį tiesiamo plento.
Tokių minčių genamas šiemet Butėnų dienai sumaniau didžiųjų akmenų temą su praktine užduotimi nors vieną milžiną akmenį iš žemės gelmių iškasti.
Gvardija – trys smagūs berniūkščiai karališkais vardais Mindaugas, Vytautas ir Karolis – pasigalandę kastuvus, užsimetę juos tarsi ginklus ant pečių, ryte susirinkę senosios Navikų sodybos kieme išsirengėme į žygį – ieškoti didžiojo akmens. Tarėm ir padarėm, tarsi ant žirgų sėdę ant dviračių, leidomės į Šventosios slėnį, Juzos miškelį kertančiu smėliakeliu atriedėjome prie Narunčio upelio.
Dar kalnelyje ties trijų vieškeliukų sankryža sustoję, atrėmėm dviračius į pušaičių kamienus, ėmėmės paieškų ir greitai aptikome lapijos šešėlyje besislepiantį didįjį akmenį. Iš tiesų jau kuris laikas jo nebesimatė, o prieš pusę amžiaus gerokai kyšojo, dabar jį pridengė, užpylė dešimtmečių kritėsiai.
Aš pats vaikystėje girdėjau, kaip išmintingi Butėnų sodžiaus seniai kalbėdavo, kad šitas akmuo didžiausias visose apylinkėse ir tikrų tikriausiai už patį milžiną Puntuką didesnis gali būti. Bet taip lengvai nepatikrinsi – su šiuo magišku ketinimu mintyse ilgus dešimtmečius nugyvenau, kol atsirado, tiesiog užaugo smalsių vyrukų būrelis, kurie užsidegė kartu su manimi amžių paslaptį atverti.
Pradžioje išsklaidę papartėlius, kitus žolynus, nukabinome nestoriausią juodžemio, persimaišiusio su lapais bei spygliais, sluoksnį, ir milžinas atidengė savo į skiauterę panašią nugarą.
Po to jau jo pašonėmis smeigėme kastuvus gilyn – į smėlį bei vienoje vietoje atsivėrusį žvirgždą. Milžinas, rodosi, kadaise tarsi įstrigo klampioje auksinių smilčių kopoje.
Pasikeisdami, trumpai atsikvėpdami, ritmingai darbuodamiesi veikiai įsikasėme bene į metro gylį, akmuo atvėrė savo rausvu granitu žėrinčius, didžiulius tarsi banginio šonus. Rytinis akmens šonas pasirodė taisyklingai lygus, pietinis per briauną į gylį vis dar platėjo.
Pabandėme išmatuoti: tikėtinas skiauterės ilgis per keturis metrus, pati riedulio atkastoji apimtis kone dvi dešimtys metrų. Tačiau toliau kasti nebegalėjome, nes gilyn platėjantis šiaurinis akmens kraštas slėpėsi jau po pro šalį praeinančiu keliuku, o taip pat negalėjome rausti gilios duobės aplinkui, nes ji sukeltų pavojų pro šalį važiuojantiems.
Monstras taip ir neatskleidė savo tikrojo dydžio, nors dar giliau pasikasus, tai gal tikrai didesniu nei Puntukas dydžiu išsiristų. Tačiau tam jau reikia projekto – nukreipti kita vieta keliuką, nukasti gruntą. Gal pasiseks. Ir tuomet smalsūs turistai Butėnų akmens pažiūrėti autobusais važiuos.
Pamaniau, kad šis akmuo, matyt, kadaise žymėjęs didžiųjų dvarininkų valdų – Butėnų ir Jononių dvarų ribą, juk Šaltinių kaimas jau kitoje pusėje Šventosios stūksojusiam dvarui priklausė, pono Jaugelio valdiniai ten gyveno. Netoliese prie iš čia atsišakojusio keliuko, arčiau upės, gulėjo Apydėmės didysis akmuo, amžiams užtvirtinęs šių dvarų ribas.
Anksčiau, kaip teigė geriausias šių apylinkių istorijos žinovas, mistikas Stanislovas Karanauskas, tas gal dešimtį žmonių ant savo tamsios ir lygios nugaros sutalpindavęs milžinas gal net senojo tikėjimo apeiginis aukojimų aukuro akmuo buvo. Susprogdino jį ir skalda plentui pavertė. Kaip ir daugumą didžiųjų patogiose vietose netoli tiesiamo kelio buvusių akmenų.
Dar vienas didžiulis akmuo tūno po vandeniu prie vienišo žilvičio vadinamojoje Jančio dalioje. Kadais žvyringoje sraunumėlėje stūksojo smailą viršūnės skiauterę su duobute iškišęs, ant jo patogiai pasidėdavo muilą arba užsiropšdavo su meškere – patogiau kilbukus gaudyti.
Upė į Butėnų pusę pasislinko, gilyn įsigraužė ir akmenį prarijo. Jo nematyti, jį sunku surasti, bet gal pasitelkę patyrusį fotografą Vladą Ščiavinską ir jo vandens nepraleidžiančią kamerą mes dar kartą susipažinsime, kruopščiai apžiūrėsime upės pagrobtą skenduolį. Bet šiemet sutrukdė su didžiulėmis liūtimis įžengiant į rugpjūtį neįtikėtinai ištvinusi upė. Nors aš jį prisimenu: raudono granito, beveik apskritas, aukštyn siaurėjantis, į skiauterę panašia viršūne. Gal jį iškelti į krantą, pastatyti kaip paminklą ant aukšto kranto, kaip paminklą toms kartoms, kurios jį gerai prisimena ir dėl aiškumo sakydavo, jog eina meškerioti ar pasimaudyti „prie akmenio…“
Mintyse sumečiau, kad gal visai neblogai būtų ir iš žemės gelmių glėbio išvaduoti didįjį Butėnų kryžkelės akmenį. Jį čia atitempė kažkur iš palaukių trys susikabinę galingi vikšriniai traktoriai, „Stalinec“ markės buldozeriai, kuomet aplinkiniuose laukuose vyko melioracijos darbai.
Tai nutiko apie aštuoniasdešimtuosius praėjusio amžiaus metus, pastatė kaip papuošalą, kaip šiokį tokį gamtos stebuklą. Ir visi stebėjosi, vaikai pulkeliais ant jo užsiropšdavo. Kuomet pirmaisiais naujosios nepriklausomos Lietuvos metais butėniečiai sumanė kryžkelėje pastatyti kryžių, kažkam dingtelėjo mintis, kad tas akmuo ne tiek puošia, kiek darko tikėjimo ženklo aplinką.
Nusprendė ir ratinis traktorius „Jumz“, apginkluotas žemkasybos įnagiais, kaušu išrausė didžiulę duobę, į ją milžinišką riedulį įvertė ir užkasė. Milžiniškas, dydžiu stebinantis tas akmuo, gal tikrai vertėtų jį atkasti – kam paslėptą gelmėse laikyti. Tačiau tokius darbus nuveikti kažin ar valiosim.
Po pietų mano gvardija pasiliko namuose, o aš akmeninės temos pagautas ėmiau ir nuvaliau samanas nuo kaimo kapinių kalnelyje stūksančio akmeninio aukuro. Dar didįjį akmenį beiškasant ir įrankį tam užmojui suradau – stalinio peilio geležtę be kriaunų. Ji man puikiai tiko, rodėsi, tokiam darbui joks kitas įnagis ir netiktų. Ir atsivėrė rausvai melsvo granito akmenų taurus spindesys. Puikus tas mūsų 1989 m. sumūrytas paminklas.
Tai taip praėjo dar viena šviesi Butėnų diena, kaip įžanga į greitai vyksiančią Butėnų bendruomenės 20 metų jubiliejaus šventę.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
