Mokslininkai: tikėtina, kad potvynis šiais metais bus didesnis nei mes esame pripratę matyti

Kol žiema vandens telkinius dar laiko sukaustytus ledo gniaužtuose, po storu lediniu šarvu jau bręsta pavasario iššūkiai. Atšilimas gali tapti riba tarp ramybės ir staigių užliejimų, kai vanduo bei ledai ima diktuoti savo taisykles. Mokslininkai perspėja – šiemet susidarius storam ledo sluoksniui ir dideliems jo kiekiams upėse, potvynio rizika gali būti gerokai didesnė nei pastaraisiais metais. Temperatūros pokyčiai, intensyvus sniego tirpsmas ir ledonešis gali tapti rimtu išbandymu tiek žmonėms, gyvenantiems prie upių, tiek infrastruktūrai bei aplinkai. Todėl artėjantis pavasaris šiemet kelia ne tik viltį, bet ir būtinybę ruoštis galimiems ekstremaliems scenarijams.

„Jeigu tvano išvengti neįmanoma, vadinasi, reikia pasidaryti laivą“

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto lektoriaus, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vyr. specialisto Raimundo Baublio teigimu, Lietuvos upėse situacija šiuo metu išlieka pakankamai stabili – vandens lygis svyruoja nežymiai. Didesni vandens lygio pokyčiai pastebimi tik kai kuriose vandens matavimo stotyse ir tai dažniausiai lemia būtent upių nešamų ledų formuojamos sankamšos, kurios dažniausiai susidaro seklesnėse vagų vietose, ties upių vingiais ar salomis. Upės paviršiuje susigrūdę ledai formuoja netolygų ledo sluoksnį, o pastaruoju metu vyraujanti žema temperatūra suformuos dar didesnį ledo sluoksnį.

„Didžiosios Lietuvos upės (Nemunas, Neris) ir jos intakai yra pilnai arba didžiąja dalimi užšalę, tik kai kuriose atkarpose išlieka atviros upių vagos su priekrantės ledu ir nešamu ižu. Todėl tikėtina, kad laikantis šalčiams šios atkarpos taipogi bus padengtos ledo sluoksniu. Besiformuojant storesnei ledo dangai išlieka pavojus, kad atšilus orams visas per šalčius susidaręs ledas nebesutilps upių vagose, o tai lems aplinkinių teritorijų užliejimą. Pagal istorinius duomenis, didžiausias potvynio pavojus išlieka Nemuno žemupyje, kur aplink upę ir jos intakus natūraliai susiformavusios teritorijos, kurios kiekvienais metais pavasario potvynio metu yra užliejamos. Tokių užliejamų vietų rastume ties kiekviena didesne ar mažesne upe, todėl jau iš anksto reikėtų tam pasiruošti ir įvertinti visas galimas užliejimo grėsmes“, – sako specialistas.

Ledų sangrūdos formuojasi upių vagos posūkiuose, kilpose, salose bei seklumose. Ledų lytys čia užkliūva, ypač kai yra žemas potvynio vanduo. Kaip pasakoja VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto profesorius dr. Petras Punys, prie aukštesnio vandens lygio potvynio metu ledų sankaupų rizika sumažėja, nors niekur nedingsta. „Šalyje išnykus dideliems potvyniams ir ledonešiams, upių vagos apaugo pertekline augalija, dugnai uždumblėjo. Ledonešis atlikdavo sanitarinį darbą – tiesiog išvalydavo upių vagas. Hidroinžinieriai apie potvynius mėgsta juokauti pasiremiant Biblija. „Turbūt pirmasis su potvyniu žemėje susidūrė Nojus. Išklausęs Aukščiausiojo neklystančią prognozę, jis priėmė teisingą sprendimą: jeigu tvano išvengti neįmanoma, vadinasi, reikia pasidaryti laivą“. Tai turint omenyje reikia veikti“, – sako profesorius. 

Lietuvos upės – ledo gniaužtuose: kas laukia atšilus orams?

Paklaustas, kokie požymiai rodo, kad potvynis netrukus gali užtvindyti teritoriją, lektorius R. Baublys sako – dėmesį reikėtų atkreipti į oro temperatūrą. „Nuo jos labiausiai priklauso ir ledo bei sniego tirpimas, ir ledų judėjimas. Be abejo, padeda ir intensyvus lietus. Kai šiuo metu laikosi žema temperatūra, mažai tikėtina, kad vyktų intensyvesnis ledų judėjimas, tačiau pakilus oro temperatūrai ir susidarius kitoms palankioms meteorologinėms sąlygoms, ledas, susiformavęs ant vandens telkinių, pradės intensyviai tirpti ir formuoti ne tik potvynį, bet kartu ir ledonešį. Todėl žmonėms, ypač gyvenantiems arti upių ar užliejamose teritorijose, rekomenduojame nuolat vertinti esamą situaciją, žinant, kad potvynis kartais gali prasidėti ir visai netikėtai. Ne taip dažnai pasitaiko žiemų, kai tiek ir visa Nemuno vaga, tiek ir didžioji dalis Neries yra sukaustyti ledo. Tad bet koks atšilimas išjudins upėse esančius ledus, o kiek jie intensyviai ir sparčiai tirps, priklausys nuo vyraujančios oro temperatūros. Žinant, kad ledo storis vandens telkiniuose siekia 20 cm ir daugiau, tikėtina, kad potvynis šiais metus bus didesnis nei mes esame pripratę matyti“, – kalba lektorius.  

Potvynių sumažėjus, žalos daugėja

Upių potvyniai yra dviejų tipų – pavasario arba sniego tirpsmo ir lietaus-liūčių arba šiltojo meto. Kol nebuvo klimato kaitos, Lietuvoje pavasariniai upių potvyniai pagal dydį būdavo gerokai aukštesni negu lietaus-liūčių meto potvyniai. Kaip teigia prof. dr. P. Punys, pavasarį potvynis Nemune ties Kaunu pakildavo apytiksliai 6 metrus (Druskininkuose – net 9 metrus), o lietingu laikotarpiu – apie 4 metrus. „Tačiau Vakarų Lietuvoje (upės Akmena-Danė, Minija, Venta) dažnai stebimi vėlyvo rudens ar žiemos meto potvyniai, čia skirtingų sezonų potvynių skirtumai beveik išnyksta. Atskira tema yra žemės ūkių laukų, urbanistinių arba užstatytų teritorijų užtvinimai dėl sniego tirpsmo arba intensyvių liūčių.Tuomet paviršinis vanduo kaupiasi paviršiaus įdubose arba lomose. Paskutiniais dešimtmečiais, suintensyvėjus urbanistinei plėtrai, kieti paviršių plotai žymiai padidėjo. Asfaltas, betoniniai grindiniai, parkingai yra nelaidūs paviršiniam vandeniui. Tai ženkliai padidina lokalių vietų užtvinimus“, – sako mokslininkas.

Per paskutinius tris dešimtmečius, ypač paskutinįjį, sniego danga nesusidaro, upės ištisai nebeužšąla. Priežastis aiški – akivaizdus klimato atšilimas, išskyrus šią žiemą. „Klimato kaita potvyniams pasireiškia per du pagrindinius meteorologinius veiksnius: oro temperatūrą ir kritulių kiekį. Nepaisant potvynių sumažėjimo, jų atnešama žala šalyje didėja – laimei, ne gyvybėmis“, – kalba prof. dr. P. Punys.

Išskiriamos „kietos“ ir „minkštos“ priešpotvyninės priemonės. Pagal Žaliojo kurso politiką, įskaitant potvynių prevenciją, rekomenduojama taikyti „minkštas arba žaliąsias“ priemones – atstatyti upių salpas, jų išvingiavimą, plėsti pelkių ir  miškų plotus, kurie veikia „kempinės principu“ – akumuliuoja potvynių vandenį. „Deja, jų efektyvumas yra sąlyginai menkas, lyginant su tradicinėmis, „kietomis“ priemonėmis – užtvankomis, dambomis arba žemės paviršiaus pakėlimu – kurios gali suteikti šimtaprocentinę potvynio apsaugos garantiją. Kita vertus, jeigu yra didelė potvynio grėsmė, žmogus privalo pasitraukti, palikti upės slėnius ar jų salpas“, – kalba prof. dr. P. Punys.

Siekiant įvertinti ledo formavimosi eigą upėse, numatyti ir stebėti galimų ledų sangrūdų vietas, ledų judėjimą potvynio metu naudojamos įvairios modernios priemonės, padedančios laiku įvertinti esamą situaciją ir priimti reikiamus sprendimus. Tam pasitarnauja prie upių ir ežerų įrengtos vandens matavimo stotys, mobilios priemonės (pavyzdžiui, dronai), pasitelkiami nuotolinių tyrimų metodai – palydovinių Žemės nuotraukų analizė.

Ruoštis – blogiausiam, tikėtis – geriausio 

Paklaustas, kaip išvengti potvynių daromos žalos privačiam ar valstybės turtui, aplinkai ar net katastrofinių padarinių, lektorius R. Baublys pataria susipažinti su potvynių rizikos ir potvynių grėsmės žemėlapiais bei potvynių rizikos valdymo planu, skirtais mažinti potvynių riziką ir jų padarinius Lietuvoje.

„Potvynių rizikos valdymo planas taikomas Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų teritorijoms, kuriose yra galima didelė potvynių rizika arba yra tikimybė, kad gali kilti potvynis, galintis sukelti reikšmingas neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai. Visoms teritorijoms, kurioms yra taikomas Valdymo planas, yra parengti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai. Potvynių grėsmės žemėlapiai upių baseinų rajonuose parodo potvynių užliejamas teritorijas esant įvairioms (mažoms, vidutinėms, didelėms) vandens lygio tikimybėms. Būtent užliejimai dėl ledo sangrūdų upėse sukeliamų patvankų priskiriami didelės tikimybės potvyniams. Pagal žemėlapyje detaliai atvaizduojamas užliejamas teritorijas ir tinkamai planuojant įvairias ūkines veiklas galima išvengti potvynių daromos žalos privačiam ar valstybės turtui, aplinkai ar net katastrofinių padarinių“, – sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vyr. specialistas.

Pasak pašnekovo, tikriausiai didžiausia gyventojų daroma klaida – visų galimų grėsmių, kurias kelia potvynis, o ypač pavasarinis – ledonešis, neįvertinimas. „Didžiųjų upių pakrantėse gyvenantys gyventojai dažniausiai užmiršta buvusių potvynių padarytus nuostolius ir tuomet ne visai atsakingai vertina gresiančio potvynio keliamą pavojų, užmiršdami, kad kiekvienais metais potvynis gali būti skirtingas. Jeigu pastaruosius dešimt ir daugiau metų pavasarinis potvynis nepadarydavo didesnės žalos, tai nereiškia, kad ir šiais metais potvynis „mūsų nepalies“. Todėl kiekvienais metais pavasarinį potvynį būtina vertinti kaip didelę grėsmę, kuriai reikia pasiruošti“, – sako lektorius R. Baublys.