Mokytojui laikas archyvuose prabėga akimirksniu

Koronaviruso pandemija visiškai pakeitė mokyklų gyvenimą – jų koridoriai ir klasės ištuštėjo, mokytojai ir moksleiviai bendrauja nuotoliniu būdu.

Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytojas Gintaras Ražanskas sakė, kad prie kitokio ugdymo proceso jau spėjo pristaikyti, nors pripažįsta, kad niekas negali pakeisti gyvo bendravimo.
Po pamokų G.Ražanskas neapsiriboja tik pasiruošimu pamokoms ir moksleivių namų darbų taisymu. Pedagogas jau daugelį metų visa galva paniręs į kraštotyrinę veiklą, yra išleidęs keturias kraštotyros apžvalgas bei monografijas, tačiau ties tuo sustoti neketina.

Pokalbį su mokytoju G. Ražansku pradėjome nuo koronaviruso temos. Pašnekovas sakė, kad mokyti moksleivius per antrąjį karantiną jau kur kas paprasčiau nei pavasarį.
„Apsipratome. Nebėra tos įtampos. Pavasarį buvo tokia nežinomybė, viskas nauja tiek mokytojams, tiek mokiniams. Buvo sunkiau. Vasarą jau numatėme, kad ateis ir ta antroji koronaviruso banga, todėl jai ruošėmės. Viskas dabar einasi sklandžiai. Aišku, atsiranda vienas kitas priekaištas iš tėvų, bet tai natūralu – taip būna ir mokykloje. Mokosi nuotoliniu būdu moksleiviai sąžiningai, kalbu apie tuos, kurie taip elgėsi ir mokykloje. O tie vaikai, kurie tingi mokytis mokykloje, natūralu, kad ir nuotoliniu būdu stengiasi išsisukinėti nuo užduočių, tinginiauja.Viskas čia natūralu“, – pasakojo G.Ražanskas.
Mokytojas sakė, kad tiek moksleiviai, tiek ir mokytojai jau pasiilgo gyvo bendravimo.
„Bet reikia ir tokios patirties“, – pastebėjo jis.
Pedagogai posėdžiauja taip pat nuotoliniu būdu. To, anot R.Ražansko, visiškai pakanka, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai.
„Visi prie to jau pripratome ir žinome, kad tai laikina“, – sakė jis.
Pasiteiravus, kada pajutęs, kad reikia užsiimti ne tik pedagogine, bet ir kraštotyrine veikla, G.Ražanskas pasakojo, kad viskas prasidėjo jam pradėjus dirbti mokykloje.
„Atėjau į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją dirbti prieš 31-erius metus. Pamačiau, kad mokykla neturi savo istorijos, neturi savo muziejaus. O man atrodo, kad istoriko prigimtis ir misija – parašyti istoriją, nesvarbu, ar tai būtų šeimos, kaimo ar valstybės istorija. Man visuomet buvo įdomu domėtis istorija“, – tęsė G.Ražanskas.
Jaunas pedagogas, kuriam tuomet buvo 25-eri metai, aktyviai ėmė bendrauti su buvusiais Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokytojais, gyvenančiais Anykščiuose.
„Klodai atsivėrė. Susipažinau su šviesuoliais, baigusiais universitetus tarpukario Lietuvoje, tais „smetoniniais“ mokytojais. Jie man pasakojo karo, pokario istorijas – atsivėrė ne tik mokyklos, bet ir viso miestelio vaizdas“, – sakė G.Ražanskas.
Tai skatino aktyviai istorinių faktų ieškoti archyvuose.
„Nupūčiau dulkes nuo visų bylų ir atsivėrė neregėta mokyklos istorija. Įsivaizduokite, nuvažiuoji į ypatingąjį KGB archyvą, verti bylas, kurių niekas nevartė. Archyvas jau baigia darbą, o tu iš jo neišeini – laikas prabėga ten akimirksniu. Atrandi įvairiausių dalykų – tai fantastiška“, – su užsidegimu pasakojo G.Ražanskas.
Pirmąją knygą G.Ražanskas išleido 1998 metais. Tai buvo kraštotyros apžvalga „Anykščių Jono Biliūno gimnazija“.
„Joje buvo sudėti tik sausi archyviniai faktai.
„Vagos“ leidykla išleido. Ir dabar tą knygą „nesarmata“ paimti į rankas. Man tos knygos išleidimas buvo didelis įvykis. Pamenu, tuometinis Anykščių rajono meras Saulius Nefas pasveikino, už šią knygą premiją įteikė. Savivaldybė tos knygos leidimą parėmė ir pinigais, nes pats S.Nefas buvo istorikas ir tam skyrė labai didelį dėmesį“, – prisiminimais apie pirmąjį leidinį dalijosi G.Ražanskas.
Įkvėptas sėkmingos kraštotyrinės veiklos, G.Ražanskas toliau tęsė šią veiklą ir planavo išleisti gyvą Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istoriją, kalbančią jos moksleivių bei mokytojų lūpomis.
„Rašiau laiškus dar gyviems mokiniams ir mokytojams, kurie buvo išsibarstę po Lietuvą. Rašydavau laiškus į Angliją, Ameriką.Tuo metu nebuvo interneto, elektroninio pašto, tai buvo ranka rašyti laiškai.Tuos atsiminimus, fotografijas kaupiau, atsirado ir eksponatų. Laukiau kažkokios progos. Artėjo Anykščių Jono Biliūno gimnazijos 100-metis. Jau prieš penkerius – šešerius metus planavau, kad reikia parengti rimtą leidinį apie gimnaziją. Ir pernai pasirodė kraštotyros monografija „Anykščių Jono Biliūno gimnazija : 1920–2020“, – pasakojo pašnekovas.
Kalbėdamas apie naujausią savo knygą, G.Ražanskas sakė, kad ją vartant apima geras jausmas, nes Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istoriją pasakoja buvę mokytojai ir mokiniai.
„Atrodo, kad juos būčiau suvedęs į vieną vietą. Tai neapsakomas jausmas. Lyg visi jie, iš skirtingų laikotarpių susirinkę mokytojų kambaryje, kalba apie tą istoriją“, – sakė G.Ražanskas.
Rinkdamas buvusių moksleivių bei mokytojų prisiminimus apie Anykščių Jono Biliūno gimnaziją, G.Ražanskas sakė iš jų girdėjęs tik teigiamus ir malonius prisminimus.
„Praeina laikas ir pamiršti mokyklinių laikų nuoskaudas, blogus dalykus. Ir tada atrodo, kad visi tie mokytojai yra ir buvo geri“, – pastebėjo G.Ražanskas.
Prakalbus apie mokyklinius laikus, G.Ražanskas prisiminė, kad pats mokėsi ir baigė Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnaziją. Istorijos mokytojas sakė, kad jo svajonė knygą parašyti ir apie šią mokyklą.
„Būsimai knygai aš jau kaupiu medžiagą, lankausi archyvuose. Planuoju knygą išleisti po kokių penkerių metų. Jau 40 metų praėjo nuo to laiko, kai baigiau šią mokyklą. Ir šiandien man tie visi buvę mokytojai atrodo tokie geri, tokie šviesūs prisiminimai apie juos. Nors kai buvau mokinys, apie mokytojus galvojau kartais kitaip“, – kalbėjo G.Ražanskas.
Jis sutiko, kad požiūriui į mokytojus įtakos turėjo ir tas faktas, kad šiandien jis pats dirbdamas tokį darbą užsidirba duonai.
Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytojas G.Ražanskas gimnazijos istorijos muziejuje yra įrengęs ekspozciją, kurią noriai lanko buvę mokiniai ir mokytojai.
„Kaip jie visi džiaugiasi apžiūrinėdami ekspoziciją. Paskleidžiu fotografijas, turiu visokių eksponatų, unikalių dokumentų. Kokios emocijos kyla, kai ekspozicijos lankytojai varto klasės žurnalus, mato jiems parašytus pažymius.Yra ir filmuotos medžiagos. Žmonės net nenori iš muziejaus išeiti“, – pasakojo G.Ražanskas, kviesdamas užsukti ir pamatyti viską savo akimis.
Pasiteiravus, ar gimnazijos muziejų bus kuo papildyti šiais laikais, kai pamokos vyksta nuotoliniu būdu, o ugdymo procesą užkariavo išmaniosios technologijos, G.Ražanskas kalbėjo: „Taip, nebėra net mokyklinių žurnalų. Laiškų ranka neberašome. Nebėra tos gyvybės.Toks laikmetis“.
Kažkada buvo kalbama, kad iš mūsų gyvenimo dings ir spausdintos knygos, tačiau, anot istorijos mokytojo G.Ražansko, knygos išliks, kol mokyklose bus nors vienas mokinys.
„Knygą paliesti yra visai kitas jausmas ir džiaugsmas“, – pastebėjo G.Ražanskas.
Istorijos mokytojas G. Ražanskas yra išleidęs dvi kraštotyrines apžvalgas apie Debeikių seniūnijos Mickūnų bei Leliūnų kaimus. Dar viena knyga pasirodys apie Mičionių kaimą.
„Mičionių kaime glūdi mano šaknys. Ten gyveno mano giminė nuo pat XVII amžiaus“, – sakė G.Ražanskas.
Knygą apie Mičionių kaimą planuojama išleisti kitą vasarą, ją autorius žada pristatyti Inkūnų bažnyčioje per Šv.Vincento atlaidus.
G.Ražanskas kartu su žmona Asta Ražanskiene užaugino sūnų Petrą. Jis taip pat baigė istorijos mokslus, tačiau savo karjerą susiejo su krašto apsauga ir dirba Krašto apsaugos ministerijoje.
„Gal ir gerai, kad jis netapo mokytoju. Išgyventi su šeima Vilniuje iš mokytojo atlyginimo praktiškai neįmanoma. Norint dirbti mokytoju, reikia idealizmo. Tas darbas turi būti mielas. Man mokytojo darbas labai patinka. Reikia mylėti vaikus, mokyklą, bet šalia to darbo reikia turėti pomėgį, o toks man yra kraštotyra. Ši sritis nepaprastai įdomi, turtinanti mane, kaip mokytoją“,-sakė G.Ražanskas.
Pašnekovas pastebėjo, kad mokykloje vis mažiau vaikų domisi istorija.
„Vaikai yra pragmatiški, jie galvoja apie ateitį. Istorikas, mokytojas…Tu pasmerksi save vos vos išgyvenimui. Todėl vaikai renkasi tiksliuosius, gamtos mokslus, informacines technologijas“, – tęsė G.Ražanskas.
Pašnekovas pastebėjo, kad šiandien mokytojo profesija tarp mokyklas baigiančių moksleivių nepopuliari, užsidarė net pedagoginis universitatas.
„Tačiau tuščios mokyklos neliks, svarbu, kad tik būtų vaikų.Visada atsiras jaunų idealistų, galbūt į mokytojus keisis ir valdžios požiūris, nors negaliu pasakyti, kad šiandien mokytojai gyvena blogai”, – sakė Anykščių Jono Biliūno gimnazijos istorijos mokytojas, kraštotyrininkas G.Ražanskas.