Monika Peldavičiūtė: „Mes galime darniai sugyventi su gamta“

Monika Peldavičiūtė – visuomenininkė, politologė, miškais aktyviai besirūpinanti anykštėnė. Ji – viena iš pagrindinių Šimonių girios išsaugojimo iniciatorių, miško maudynių Lietuvoje pradininkė.
Šią vasarą M. Peldavičiūtė buvo įvertinta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu „Už visuomeninės aplinkosaugos, švietimo ir aktyvizmo lyderystę, žinių apie miškų vertę žmonių sveikatai ir gerovei sklaidą.“

Apdovanojimas – tarsi įrodymas

„Šio apdovanojimo tikrai nesitikėjau ir mano veikla nevedė į tai. Dirbu ne dėl apdovanojimų, įvertinimų, o dėl to, kad tai motyvuoja, rūpi, – „Anykštai“ sakė M. Peldavičiūtė. – Žinoma, medalis maloniai nustebino ir prisidėjo prie tolesnės veiklos vykdymo ir įgyvendinimo.“

Dažnai, M. Peldavičiūtės pastebėjimu, įvairios institucijos, ministerijos, žmonės į asmenis, siekiančius išsaugoti mišką, medį žiūri kaip į marginalus.
„Todėl šis apdovanojimas yra tarsi įrodymas, jog ši veikla reikalinga, ji prisideda prie pilietiškumo, valstybingumo ir visuomenės gerovės. Manau, kad tai pakeis požiūrį tų, kurie šiek tiek skeptiškai žiūrėjo ar ne visada prisidėjo prie tam tikrų iniciatyvų. Šešerių metų veiklos įvertinimas parodo, kad eita teisingu keliu.

Apdovanojimą gavau kaip asmuo, bet jis yra visai bendruomenei, žmonėms, kurie su manimi šioje srityje dirbo. O jų yra nemažai. Galbūt įvyko taip, kad buvau labiau matoma, atstovaudavau tų bendruomenių balsui“, – apie Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medalį, kaip paskatą nesustoti pusiaukelėje, kalbėjo viena pagrindinių miškų išsaugojimo iniciatorių ne tik Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje – M. Peldavičiūtė.

Miško maudynių Lietuvoje pradininkai

Beveik dešimtmetį Anykščiuose gyvenanti, Šiauliuose užaugusi moteris pasakojo, jog jau vaikystėje jos santykis su gamta buvo glaudus, tačiau subrendo būtent čia, A. Baranausko apdainuotame krašte.

„Visi mūsų šeimos savaitgaliai – tai žygiai aplink ežerus, dviračių žygiai. Turėjome kaimą, šalia jo – mišką. Ir paauglystėje, ir studijų metu ieškodavau to santykio su gamta, man reikėjo, kad gamta visada būtų šalia.

Kalbant apie ryšį su mišku, jis brandžiai susiformavo atsikrausčius į Anykščius. Daug laiko leisdavau Anykščių šilelyje, Šimonių girioje – ten visa žiema peržiemota, ten vykdavo stovyklos vaikams, jaunimui. Taip susiformavo artimas santykis su Šimonių giria, ėmiau mąstyti, ką galėtume pakeisti, padaryti kitaip“, – sakė M. Peldavičiūtė. Ir sumąstė.

„2018 metais su Anykščių Jurzdiko, Šimonių girios bendruomenėmis ieškojome būdų, kaip žmonėms parodyti, kad yra ir kitos miško naudos, ne tik mediena. Parašėme laišką ir į Anykščius pasikvietėme dr. Qing Li – Japonijos miško medicinos asociacijos prezidentą. Tiek anykštėnai, tiek žmonės iš visos Lietuvos prisidėjo nuperkant jam bilietus, nes dviem dienoms jį atsivežti į Anykščius kainavo 4 tūkst. eurų. Surengėme spaudos konferenciją, atvyko leidyklų atstovai, buvo išversta daktaro knyga, pristatyta miško terapija, miško maudynės, miško poveikis žmogaus sveikatai“, – apie anuomet pavykusį Anykščių miško festivalį pasakojo viena pagrindinių jo organizatorių. Negana to, būtent po šio festivalio, po specialisto iš Japonijos vizito, Lietuvoje ėmė rastis miško maudynių gidai. Gide tapo ir pati M. Peldavičiūtė.

„Tuo pačiu burdavomės su bendraminčiais ir keliaudavome po Lietuvos miškus susitikti su miškininkais, girininkais. Atlikdavome tokią pilietinės žiniasklaidos funkciją – ir patys švietėmės, klausinėdami ekspertų ir filmuodami juos bei informaciją dėdami į internetą, ir švietėme visuomenę. Prisijungdavo vis daugiau žmonių.

Tais pačiais 2018-aisiais teko organizuoti ir Labanoro žygį. Išviešinome, kad labai daug kirtimų šioje girioje. Daugybė žmonių netikėjo, kad čia apskritai yra problema, tad, kad jie įsitikintų, suorganizavome minėtą žygį. Ėjome 10 kilometrų per miškus ir su gamtininku Andrejumi Gaidamavičiumi žiūrėjome, kaip atrodo Labanoro giria. Labai daug žmonių į tą žygį atvažiavo – apie 1500“, – tuo, kad vis daugiau žmonių tampa neabejingi gamtai, miškui, džiaugėsi M. Peldavičiūtė bei su „Anykštos“ skaitytojais pasidalijo ir naujausiais savo laimėjimais.

„Šių metų pasiekimas, kad į Lietuvą pavyko pasikviesti pasaulinį miškų kongresą. Šis tarptautinis kongresas vyko Druskininkuose, buvo kalbama apie miškų poveikį sveikatai, nemedieninę ekonomiką, kaip miškai pritaikomi sveikatai, terapijai, kaip tai gali nešti ir ekonominę naudą. Atvyko buvęs miškų ministras iš Korėjos, svečiai iš Taivano, Amerikos, Australijos, Suomijos, Vokietijos. Tai – pavyzdys, kad mes ne tik kalbam apie miškų išsaugojimą, bet ir atvežame geriausius pavyzdžius. Tokį kongresą, manau, turėtų organizuoti mūsų institucijos, bet Lietuvoje tą labiau daro visuomeninės organizacijos. Dalyvauti konferencijoje buvo pakviestos ministerijos, savivaldybių atstovai. Buvo pristatyta ir praktinių pavyzdžių – sakykime, kaip Danijoje savivaldybės integravo miško terapiją į sveikatos sektorių, kaip jas naudoja poliklinikos, gydytojai“, – pasakojo M. Peldavičiūtė.

Miškas – tai ne tiesiog mediena

„Anykšta“ teiravosi pašnekovės, ar netenka sulaukti piktų komentarų, neigiamo požiūrio į savo veiklą: neretu atveju verslininkai nesidžiaugia protestais prieš miško kirtimus, pasitaiko pasišaipančių iš norinčiųjų išsaugoti medį šalia kelio…

„Iš tiesų, yra susiformavusi radikali miškininkų nuomonė. Ilgą laiką Lietuvoje vyravo tik vienas miškininkystės požiūris, mokykla. Kai tuo tarpu pasaulyje į miškininkystę įtraukta daug specialistų: tai – ir biologai, ir paukščių, ir grybų tyrinėtojai. Miškas nėra tik miškas, tai nėra tik miškininkystės mokslas. Tai yra ir geografijos mokslas, kraštovaizdžio, galiausiai – sveikatos mokslas“, – įsitikinusi M. Peldavičiūtė, o ilgą laiką Lietuvoje dominavo tik vienas – pramoninis – požiūris į mišką.

„Panaikintos girininkijos, mažesnė technika – viskas augo į pramoninę miškininkystę. Tuomet labai sudėtinga girdėti ir kitų sričių, kitų mokslo atstovų pozicijas. Manau, kad tai yra neteisinga. Reikia, kad būtų atvira diskusija, kur gali pasisakyti ne tik mokslininkai, bet ir visuomenė. Šalia miško gyvena žmonės, bendruomenės, ir tų žmonių poreikiai turėtų būti išgirsti pirmiausia. Tie, kurie prižiūri mišką, turėtų bandyti juos atliepti. Visuomenės poreikiai keičiasi, mūsų gyvenimo būdas – taip pat. Žmonėms reikia daugiau rekreacijos, poilsio, sveikatinimosi. Jie nori mišką matyti šalia gyvenviečių ar nuvykus į saugomas teritorijas, o ne žiūrėti į plynus kirtimus“, – sakė M. Peldavičiūtė ir pridūrė, jog neigiami komentarai – tai daugiau įsigalėjęs įprotis, kad tik viena žmonių grupė geriausiai žino, išmano: – O mes, kaip auganti demokratinė visuomenė, turime turėti įvairių nuomonių, atvirų diskusijų. Mes prie to nebuvome pratę, dėl to galbūt daug kam sunku priimti, kad ir visuomenė pasisako. Dažnai yra pasakoma, kad jūs – ne miškininkai, ne mokslininkai. Bet iš tiesų žmonėms šiais laikais žinios lengvai pasiekiamos, kiekvienas gali skaityti naujausius mokslinius tyrimus apie miškininkystę, praktiką kitose šalyse. Tai, galima sakyti, kažkiek kvestionuoja pačią miškininkystę. Ar ji tikrai tokia, kokia yra dabar, mums tinkama.“

Pavyksta net pakeisti įstatymus

M. Peldavičiūtė yra įsitikinusi, kad ir vienas žmogus gali daug ką pakeisti, ir tokių pavyzdžių turinti ne vieną.
„Tokių atvejų yra labai daug. Pradedant ta pačia Šimonių giria, Karklės miško bendruomene, kuri išsaugojo savo mišką. Klaipėdos rajone pavyko pakeisti planus, kad Girulių miškas nebūtų kertamas.

Galiausiai – Punios šilas, apsaugotas teisme. Taip pat penkerius metus užtrukę teismai, kad įrodytume, kad vis tik buvome teisūs, kad saugomose teritorijose prieš kirtimą reikalinga reikšmingumo išvada ir poveikio aplinkai vertinimas.

Yra ir pavienių atvejų – pavyzdžiui, išsaugotas ąžuolas kelyje Anykščiai-Molėtai. Ten vienas žmogus internete pamatė įkeltus brėžinius, kad planuojama tvarkyti kelią ir šimtametis ąžuolas bus nukirstas. Jis rašė į visas institucijas, kurios nesureagavo. Tuomet parašė mums, mes padėjome išviešinti šitą problemą, kuri sulaukė didelio ir visuomenės, ir žiniasklaidos susidomėjimo. Pavyko pakeisti šitą sprendinį ir Kelių direkcija pažadėjo, kad ąžuolų šalia kelių nekirs. Tai – vieno žmogaus neabejingumo pavyzdys. Yra pavykę pasiekti, kad aplink gyvenvietes, priemiesčius, urbanizuotas teritorijas miškai būtų saugomi ir ten nebūtų plynų kirtimų, kad visada išliktų aukštos dangos miškai. Tai – didelis pasiekimas, ilgas maratonas, ne sprintas“, – konkrečius atvejus vardijo ir asociacijos „Gyvo žalio“ įkūrėja.

Miškas gydo

Pasiteiravus, kas skatina imtis tokių veiklų – neapmokamų, neretai kainuojančių daug kantrybės, reikalaujančių pasiaukojimo, M. Peldavičiūtė sakė, kad reikia turėti užsispyrimo ir motyvacijos – aukštesnės, negu kasdieniai poreikiai.
„Mane labiausiai ir motyvuoja ta vizija, kad mes galime darniai sugyventi su gamta, kad Lietuvos miškai turi didelį potencialą būti gydančiais, terapiniais miškais ir kad mes šioje srityje galime būti lyderiai tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai – naujas kelias, turi jį nuolat stumti ir prastūminėti. Pati daug būnu gamtoje, vedu miško terapijas, miško maudynes. Visą vasarą jas užsakinėja grupės – ir įmonės, ir psichologai, mokytojai. Iš žmonių gaunu daug gero atgalinio ryšio – tas motyvuoja, taip pailsiu“, – kad pati veikla yra ir darbas, ir poilsis, patikino miško terapijas vedanti Monika.

„Lietuvoje turime apie 120 miško maudynių ir miško terapijos gidų. Lietuvos sveikatos mokslų universitete net yra atsiradusios miško terapijos studijos. Miško terapeutas, jei turi medicininį išsilavinimą, terapiją naudoja gydymui, o jei tai yra labiau edukacija, jei užsiėmimus veda medicininio išsilavinimo neturintys žmonės, tokie kaip aš, tai labiau prevencija, sveikatinimas, – ką reiškia miško terapeutas, paaiškino M. Peldavičiūtė bei papasakojo, kaip šios terapijos vyksta. – Būdami miške, mes labai nedaug nueiname, viską darome labai lėtai: visa tai užtrunka apie tris valandas. Tuo metu aplinką tyrinėjame per savo pojūčius – aktyvuojame savo klausą, uoslę, lytėjimą. Yra atliekamos dėmesingumo praktikos, pratimai. Pavyzdžiui, pratimas, kuris vadinasi „miško kambarys“. Reikia pabūti 20 minučių vienoje vietoje ir stebėti aplinką, kas joje vyksta. Pasirodo, žmonės neturi net tiek laiko, kad tiesiog stebėtų, kas aplink juos vyksta! Tad per tas 20 minučių jie ima matyti pasaulį – kokie aplink augalai, kas kur juda. Miško maudynių terapijos tikslas – kad žmogus atsipalaiduotų, tuomet ir ląstelės ima atsinaujinti, ir tik tokioje būsenoje mūsų organizmas ima gyti ar kovoti su tam tikromis ligomis.“

Miškas gydo, pašnekovės teigimu, ir per kvapus, ir organinius fraktalus, kurios matome gamtoje.
„Žmonės dažnai pamiršta, kad nieko nereikia siekti, jie jau yra harmonijoje su viskuo. Grįžę parsineša tą jausmą. Kai kurie sako, kad pagaliau sau leido nieko neveikti. Juk šių laikų visuomenė yra nuovargio visuomenė ir pats geriausias vaistas, kaip matau, yra ši miško terapija. Beje, kai vyksta grupės užsiėmimai, žmonės pamato vieni kitus kitomis akimis“, – apie įvairiausias miško terapijos naudas pasakojo miško maudynių gidė, terapeutė, kuri įsitikinusi, kad Lietuva būtent dėl miškų gali tapti turizmo traukos centru.

Anykščiai – įkvėpimo šaltinis

Ir vis tik, kokie keliai šiaulietę atvedė į Anykščius?
„Atvykau darbo reikalais. Tuomet dirbau „Investuok Lietuvoje“, reikėjo atlikti praktikas savivaldybėse. Pasirinkau Anykščių kraštą ir Utenos regioną ir šiam regionui rengiau darnaus turizmo strategiją. Anykščius rinkausi kaip lyderę darnaus turizmo strategijai. „Kurk Lietuvai“ programos tikslas buvo iš užsienio pasikviesti politikos atstovus ir kad jie liktų čia gyventi. Programa pavyko – tuo metu gyvenau užsienyje, grįžau, likau, – prisiminė M. Peldavičiūtė. – Anykščiuose per beveik 10 metų buvo įvairių etapų. Buvau prisijungusi ir prie Pasaulio anykštėnų bendrijos, padėjau jų veiklą vystyti, aktyviai veikiau su Anykščių Jurzdiko, Naujų vėjų bendruomenėmis, Miesto šventės metu organizavome festivalį „Visata“, Blusturgį, iškėlėme Anykščių, kaip lėto miesto, viziją. Anksčiau daugiau dalyvavau Anykščių gyvenime, bet pamačiau, kad labiau rūpi visa Lietuva. Anykščiai – oazė, įkvėpimo šaltinis, kurioje atstatau savo jėgas, galiu pabūti su gamta.“

Monikos nuomone, Anykščiai išsiskiria ir tuo, kad čia daug kultūros, meno, menininkų, žmonės yra pasitempę:
„Nesu nė viename miestelyje mačiusi, kad būtų tiek kultūros renginių pasirinkimo. Žmonės kuriantys, kultūringi, tačiau – gana uždari. Tai galbūt ne kiek anykštėnų, kiek visų aukštaičių būdas. Yra sveika išvažiuoti, pakeisti aplinką, kad nenusistovėtų požiūris, kad nesinorėtų matyti neigiamų dalykų. Tuomet įvertini, ką turi.“
Tiek studijuodama, tiek ir dirbdama M. Peldavičiūtė gyveno ne vienoje svečioje šalyje. Tačiau gyventi kitur, nei Lietuvoje, minčių kilę nebuvo.

„Teko gyventi Korėjoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Turkijoje. Visada trūko lietuviško miško, šaltiniuotų upių, vandens. Kitose šalyse tiek požeminio, gėlo, geriamo vandens nėra ir tai labai jaučiasi. Taip pat – miško, kaip kūrybinio proceso. Kuo daugiau išvažiuoju, tuo labiau suprantu, kad nėra geresnės vietos gyventi, kaip Lietuva. Čia kaip niekur kitur turime dideles galimybes kurti“, – kalbėjo M. Peldavičiūtė, studijavusi politikos mokslus. Pasiteiravus, kodėl nesirinko gamtos apsaugos, miškininkystės mokslų, ji sakė, kad, ko gero, jau aštuntoje klasėje žinojo, ką studijuos.

„Norėjau suprasti, kaip veikia visuomenė, kokiais procesais ir sistemomis kuriamos valstybės. Mano kursiokai – Laisvės partijos įkūrėjai. Pasirinkome skirtingus kelius: vieni nori būti politikais ir eina į politiką, formuoja tam tikras kryptis, kiti eina visuomenine kryptimi. Pastebėjau, kad tokiu būdu galima daryti dar didesnę įtaką politinei krypčiai. Bestudijuodama politiką, aiškiai suvokiau, kad miškai yra ne tik pagrindinis mūsų resursas, bet ir identitetas. Būtent per politikos mokslus man susijungė meilė gamtai ir gebėjimas advokatauti, politikos procesų supratimas. Radau savo vietą, kurioje geriausiai galiu atskleisti savo gebėjimus“, – pasakojo M. Peldavičiūtė.