Sigutis Obelevičius, Anykščių rajono meras
Sena tiesa: žmogaus gimimo šimtmetis yra jo visų žmogiškųjų galimybių riba, už kurios ima silpti, nykti atminimas apie jį, o darbai pamažu tirpsta kolektyvinėje veikimo erdvėje. Šią laiko galią paneigia labai retos išimtys, kai po asmenybės mirties vis aiškesnis, aktualesnis darosi jo gyvenimas, ima ryškėti atliktų darbų, idėjų, įtaigų prasmė ir grožis, kai tarsi iš naujo ir naujai imamas matyti nebesamas žmogus, tarsi jo gyvenimas tik dabar yra prasidėjęs.
Daug šviesių dvasininkų yra matę Anykščių šventovės, nuo pat pirmosios, medinės, pastatytos 15 a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio fundacijos valia, iki dabartinės didingos neogotikos bažnyčios, kurioje su pasišventimu tris dešimtmečius tarnavo anykštėnams klebonas, dekanas Albertas Talačka.
Rapolas Šaltenis apie rašytoją Antaną Vienuolį atsiminimuose teigė, kad jis Anykščius kūrė kaip kultūros miestą, kurį ženklina naujos prasmės, vaizdiniai, objektai, papročiai. Ypač tai galėtume pasakyti apie Anykščių Šv. Mato bažnyčios puoselėtoją monsinjorą Albertą Talačką, kuris didingoje, bet kokybiško dekoro tąkart dar neįgijusioje šventovėje ir jos šventoriuje per tris dešimtmečius sukūrė konceptualų sakralinio meno lobyną. Nors Lietuvos bažnyčiose galime pamatyti nemažai sovietmetčiu sukurtų dailės kūrinių, daugiausia vitražų, tačiau tokio gausaus būrio profesionalių kūrėjų, tapusių Lietuvos nacionalinės premijos laureatais, kaip Vladas Vildžiūnas ir Antanas Kmieliauskas, ypač pagarsėjusių unikaliais kūriniais, kaip vitražistė Marija Anortė Mackelaitė, išpuošusi šventovę ypatingos meninės vertės vitražais, ar Rimantas Idzelis, sukūręs šventovės istorinėse stacijų koplyčiose ypatingos įtaigos ir vertės Kristaus kančios kelio skulptūrines kompozicijas, nėra daugiau niekur, tik Anykščiuose. Kelios dešimtys kūrinių (skulptūros, paveikslai, paminklinės kompozicijos literatūros klasikams anykštėnams) – visa tai monsinjoro Alberto Talačkos sumąstytos, išjaustos ir įgyvendintos kūrybinės programos, kurios kultūros miesto katalikų šventovę pavertė autentiškų sakralinio meno kūrinių nacionalinės vertės galerija. To sovietmečio suvaržymų, bažnyčios persekiojimų ir neigimo tikrovėje nepavyko pasiekti nė vienam Lietuvos kunigui klebonui. Monsinjoras čia iškyla ir vis labiau tampa matomas kaip unikumas, įveikęs visas kliūtis ir įvykdęs savąją sakralinio meno galerijos Anykščių šventovėje ir jos šventoriuje sukūrimo misiją.
Pirmuoju ir svarbiausiu jis yra Lietuvoje ir pagal parapijai padovanotą dailės kūrinių asmeninę kolekciją, kurios kūrinius, rodomus Anykščių meno centre, skolinasi tarptautinėms ir nacionalinėms parodoms net ir patys didžiausi Lietuvos muziejai. Tokios dovanos nėra gavę nei Vilniaus, nei Kauno miestai ir jų muziejai. Monsinjoro dovaną galėjusi pranokti kunigo Ričardo Mikutavičiaus dailės kolekcija Kaune netapo miesto nuosavybe, jos likimą ženklina fatališka kunigo žūtis ir kolekcijos netektis – skambiai miestui duotas dovanos pažadas nevirto tikrove. Be jokių skambių žodžių testamentu Monsinjoras paliko Anykščių parapijai savo kolekciją ir kultūros visuomenės karštu troškimu ji tapo sakralinio meno muziejaus – Anykščių menų centro, įkurto istorinėje vyskupo Antano Baranausko salėje, unikumu.
Daug kalbame Anykščiuose apie pasišventimą bendram gėriui, pasiaukojimą Laimės žiburio miestui, kuris kaip magnetas vis labiau traukia Lietuvos ir užsienio visuomenę meno jėga, kultūros ir gamtos unikalumu, kūrybingais meno projektais. Monsinjoras Albertas Talačka savo tauriu gyvenimu ir titaniškais kultūros darbais mums yra kelrodė žvaigždė.
Anykščiai yra ne tik monsinjoro Alberto Talačkos kūrybingiausių metų ir brandžiausių darbų miestas, kurį jis pasirinko Anykščių šilelio artumoje ir savo amžinybės vieta. Į Anykščius tarsi suteka jo visų gyvenimo darbų, idėjų faktai, jo išmintį ir taurumą patvirtinantys amžininkų liudijimai. Paroda, kurią švenčiame Monsinjoro gimimo šimtmetį, bus parodyta ne tik Anykščių bažnyčioje, bet ir kituose miestuose, kuriuose jis kunigavo – gimtajame Pasvalio krašte, Rokiškyje, kur karo metu apgriautą šventovės meninę aplinką jis atkūrė ir atgaivino.
Kiekvienas sąmoningas žmogus siekia savo gyvenime būti visaverte asmenybe ir savo veiklos profesionalu, bet retai kam pasiseka pasiekti didelių aukštumų. Monsinjoro žmogiškasis taurumas, dvasininko išmintis ir kuklumas, stebinęs daugelį, ėjo koja kojon su dvasininko tarnyste, jos aukštąja dvasine misija vesti tikinčius krikščioniškųjų idealų keliu, pakelti jų dvasią sakralinio meno grožiu ir prasmingumu.
Monsinjoro Alberto Talačkos šimtmetis yra šviesus ir palaimingas: jo darbai, jo idėjos, jo tarnystė atsiveria dabarčiai ir ateičiai kaip laikui nepavaldi išmintis, kaip neblėstantis gėris ir grožis.
puikus Monsinjoro asmenybės pristatymas, gražiai parašyta – labai ačiū.