Naujametiniai karnavalai pavirto į kalėdinius

Mokyklose kalėdiniai karnavalai rengiami prieš pat žiemos atostogas, tai yra prieš Kalėdas.
Bet vyresnioji karta prisimena laikus, kuomet stengtasi nustelbti Kalėdas, kai Kalėdų Senelio dovanas dalydavo Senis Šaltis.
„Anykšta“ paprašė kavarskiečių pasidalyti prisiminimais apie tuometinius mokyklinius karnavalus ir pasiruošimą jiems.

Svarbiausia buvo puošnesni akiniai ir karūna

74-erių Genutė Skurulskienė, kilusi iš Eidrikonių kaimo, netoli nuo Traupio, prisiminė, kaip švęsdavo mokykloje, kaip puošdavosi: „Penktoje-aštuntoje klasėje kai buvom, tai kaip sugebėdavom, ką turėdavom, taip ir rengdavomės. Ir ne taip, kaip dabar – kas ką sugalvoja, tą ir turi, nes visko yra. Pasidarydavom šventinius akinius, kokią karūną pasigamindavom. O daugiau – kaip kas turi. Svarbiausia būdavo kokie puošnesni akiniai su blizgučiu ir karūna“.

Pasak G. Skurulskienės, jiems didžiausias stebuklas būdavo, kad ateidavo Senis Šaltis. Tik taip ir vadindavo – Senis Šaltis, ne Kalėdų Senelis (šventės personažas Senis Šaltis (rus. Дед Мороз) siejamas su tarybiniais metais švęstų Naujųjų metų tradicijomis, tad dabar sakome tik Kalėdų Senelis, rečiau – Kalėdų Senis, – aut. past.).
„Prieš šventę jau mokytoja mus paruošdavo. Kai tik Senelis Šaltis ateidavo, mes jam dainuodavom:
Labas, Seni Šalti, / laukėm mes tavęs. / Tau karštai dėkojam / Už dovanėles. / Mes nekantriai laukėm, / Mokėmės gerai. / O kiek, Seni Šalti, / Džiaugsmo padarei! / Švenčiame laimingi / Naujuosius Metus, / Štai eglutė spindi / Ir vilioja mus. / Už vaikystę šviesią, / už dovanėles, / nešk Tėvynei mūsų / džiaugsmo daineles“.
„Saldainių nebūdavo blizgančiais popieriukais. Jei kada per atlaidus kada kas paduoda ilgą, brizgantį saldainį, tai išlyginam tą popieriuką – sudedam knygon. Ir saugom iki Naujų metų“, – atviravo Genutė.

Siūdavo drabužius, darydavo kaukes

Neretas senjoras atsidūsta – daug reikėdavo laiko atiduoti, kol kaukę, karūną patys pasidarydavo, drabužį pasisiūdavo, o kartais net pas vietinę siuvėją eidavo su mama. „Jei reikia kokį personažą suvaidinti, labai stengdavomės.

Aišku, čia padėdavo mamos. Joms netrūksta sumanumo. Trūksta blizgučio? Paima ir sukarpo daugybę blizgančių dangtelių – tų, kurie būdavo ant stiklinių butelių nuo pieno ir kefyro… Juos suveria, užlenkdamos, vyniodamos ant siūlo. Arba specialiai sudaužo keletą eglutės žaisliukų, na, tokių, kurie gerokai nusitrynę jau, apdužę, ir tuos duženų gabaliukus klijuoja, tarkim ant snieguolės karūnos. Jei reikėdavo, sakykim, dukrelei baltos spalvos medžiagos, būdavo, kad ir krikšto drabužėlį tam reikalui mamos paaukodavo – iš jo siūdavo“, – pasakojo 78-erių Birutė Andriusevičienė, kilusi iš Šovenių kaimo.

„Vidurinėje mokykloje, būdavo, paskirsto vaidmenis, bet daugiau iš tų norinčiųjų būrio. Prieš Naujus metus švęsdavo, nes ir tų žiemos atostogų mokiniams nebūdavo, kaip dabar. Iš popieriaus darydavo girliandas. Dar jas padažydavo, jei kokių dažų turėdavo. Jas ir salėj kabindavome. Eglutę nukirstą salėj visada pastatydavo, per pertraukas puošdavom. O per pačią šventę pašokdavom „Jurgeli, meistreli“, padainuodavom, dovanėlių gaudavom: saldainių, sausainių, knygučių ar pieštukų. Tėvai nupirkdavo, vardus užrašydavo. Tie, kurie iš neturtingų, daugiavaikių šeimų, irgi gaudavo saldainių, kad neliktų nuskriausti“, – pridūrė B. Andriusevičienė.

Viskas keičiasi, ir negali nesikeisti

Buvusio mokytojo, kavarskiečio Stanislovo Svirsko pasiteiravus, kokie anksčiau būdavo mokykloje karnavalai, 90-ies metų pedagogas pasakojo: „Gausūs ir smarkūs. Viskas keičiasi, ir negali nesikeisti, nes gyvenimas – tai keitimasis. Kiekviena klasė labai ruošdavosi ir beveik tokia konkurencija būdavo – kas įdomiau, kas geriau. Dabar nauja nuostata – gyventi ir džiaugtis. Čia ir dabar, o praeitį reikia palikt. Ką turim, tuo džiaugiamės.“

Naujametinis karnavalas Kavarske

Pasak iš Kavarsko kilusio, jau daug metų sostinėje gyvenančio inžinieriaus Rimanto Varanavičiaus, karnavalai mokyklose palaipsniui keitėsi. ,,Viskas būdavo labiau organizuota, į madą atėjo kolektyvinės kaukės, privalomi pasirodymai, bet ir mes buvome jau nebe vaikai“, – prisimena kavarskietis.

„Tai būdavo didžiausia visų laukiama mokyklinė šventė. Salė buvo maža, tai sustumdavo fanerinę pertvarą ir prisidėdavo gretima klasė, iš kurios suolus kažkur išgrūsdavo. Sueidavo mokiniai, apsitaisę visokiom personom tai iš vadovėlinių pasakų, tai iš kokio kino, tai iš propagandos laikraštyje. Niekas nepirko medžiagų ir nesiuvo rūbų tik vienam vakarui. Pagrindinė visų kaukių medžiaga – kartonas nuo kokių dėžių ir popierius. Klijuojama ar siuvama ant dratinio karkaso, dažoma vandeniniais dažais, dar pritaisomi kokie skudurai, medžio šakelės, kas kaip išmano, ir gražu. Buvo Kavarskan atvažiavęs lėlių teatras su tokiu spektakliu, kur geležinis žmogiukas, kaip dabar robotas, vaidino. Tai aš sugalvojau jį pamėgdžioti. Kirpau iš kartono, kaip šarvams ant rankų ir kojų dalis, prisiuvau prie jų gumytes, ant galvos, kaip kokį kibirą, užsivožiau suriestą dėžutę, iškirpęs skyles akims ir burnai. Tiko rudi treningėliai ir kerziniai batai. Svarbu, kad niekas neatpažintų, kas po ta kauke, bet niekas, net Senis Šaltis, nepažino ir to, ką aš ten vaizduoju.

Mažas, trinuosi tarp kitų kaukėtų sausakimšoje salėje, kur vis kažkas vyksta tai vienam, tai kitam kampe. Seilę varvinau prie „Laimės šulinio“, kur meškerę užmesti galėdavo tik kažkuo nusipelnę dalyviai. Mokytojas ten rikiuodavo viską. Ištraukdavo gerų dalykų: kokį guminį žaislą, gerą saldainį ar kokių paišelių pučkutę.
Vyresni pasidarydavo rimtesnių kaukių. Prisimenu, vienas apsitaisė buteliu, tai vaikščiojo, kaip stulpas krypuodamas be rankų, užtat niekas neatpažino, kas čia toks. Kitas, apsitaisęs žalsvu murzinu, kaip sudūlėjusio nabašnyko, apsiaustu su baisia kaukuole ir kaulais, perjuostas iškirpta iš kartono grandine, ant kurios užrašyta „KRIZĖ“. Čia jau iš politikos: visi žinojom, kad Amerikoj būna krizė ir ten žmonės blogai gyvena – ne taip, kaip mes.

Dar atsimenu puikią kaukę „Steliaga“ (stileiva). Populiarus Kavarske bernelis prisilipdė barzdelę, užsivožė kudlotą peruką, marškinius išmaliavojo visokių spalvų lopais, apsimovė trumpokom siaurom kelnėm, dar rado kur madingus batelius, užsikabino gitarą – tai išėjo tikrų tikriausias ano meto propagandinių karikatūrų personažas.
Pabaigoje, kai jau būdavom gerai pasistumdę ir linksmybių prisižiūrėję, sustodavom visi kaukėti į eilę prie Senio Šalčio, katras iš maišo dalindavo ne tėvų nupirktas, kaip darželyje, dovanas, o po porą pirktinių saldainių, kiekvienam pasakydamas kokį pagiriamąjį žodį. Parėjęs namo, ilgai neužmigdavai, pilnas gyvų įspūdžių“, – prisimena R. Varanavičius.