Orai

Džiaugiuosi - Dalinuosi „Darbas - malda mūsų žemei“

Dienos anekdotas

Močiutė skrybėlių parduotuvėje nusižiūri ypač prašmatnų modelį.
- Su ja jūs iš karto atjaunėjate 20 metų, - giria pardavėja.
Anūkas močiutei:
- Tada jos nepirk. Neteksi pensijos.

Komentaras

Panika:„Kam ta panika ? Tyrimus daro ,o jie nėra 100% teisingi ,tai viena ,o antra ,nereikia panikoj gyventi ,o trečia skiepas nuo apsikrėsti ar ligos neapsaugo .Laikytis atstumo ir higienos ir gyvent be baimes ir be kaukių ,nes virusas toks mažas ,kad jokia maske nepades ,jos tik pelnas korporacijoms ,taip kaip ir skiepas. Baime didesne už kovida ."

Komentuoti
Archeologo Gintauto Zabielos palikimas Anykščiams – ištirtas Šeimyniškėlių piliakalnis. „Šeimyniškėliuose praleista pora dešimtmečių (pradėjau 1990 m.), tad tokius tyrimus tikėtis pakartoti kur nors kitur nerealu“, - pasakojo archeologas.

Vienas žymiausių dabarties Lietuvos archeologų, iš Anykščių krašto kilęs Klaipėdos universiteto docentas daktaras Gintautas Zabiela pasakoja, kad 2020 – ieji šalies archeologijoje išsiskyrė kaip Lietuvą ir Lenkiją jungsiančio dujotiekio vietos tyrimų metai. Pasak viduramžių ir piliakalnių tyrimo archeologijos specialisto, jau dabar aišku, kad geležies amžiuje kraštas buvo apgyvendintas žymiau tankiau nei galvota iki šiol.


Archeologas pasakojo, kad dėl nepastatytos pilies ant Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio nėra skaudu, tačiau bus skaudu, jei piliakalnio kompleksas sunyks.

 

– Jei būtų galima apžvelgti svarbiausius pasiekimus Lietuvos archeologijoje 2020 – aisiais, kuriuos išskirtumėte kaip reikšmingiausius? Kokias paslaptis apie mūsų tautos istoriją atskleidė praėję metai?

- 2020 m. Lietuvos archeologijos istorijoje visų pirma liks kaip milžiniškos archeologinės ekspedicijos, tyrinėjusios statomo Lietuvos – Lenkijos dujotiekio jungties vietą, metai.
Beveik 165 km ilgio jo trasa kerta žymią Pietų Lietuvos dalį nuo Širvintų iki Lazdijų rajonų per buvusias ne kartą praeityje apgyventas teritorijas, tad archeologams čia tikrai yra ką veikti (darbai tęsiasi ir 2021 m.).

Lietuvos archeologijoje nauja buvo ištisinis viso dujotiekio ruožo, kuriame tausojant dirvožemį vamzdžio užkasimo vietoje prieš darbus jis nuimamas, žvalgymai. Natūroje tai mažiausiai 8 m pločio juosta, kertanti laukus, miškus, pievas, pelkes.
Joje jau iki tyrimų projektavimo stadijoje buvo identifikuotos 7 senovės gyvenvietės iš akmens – geležies amžių, kurias reikėjo ištirti, o žvalgymų metu jų surasta mažiausiai dvigubai daugiau – 14, įskaičiuojant ir Vilūnų XV–XVII a. senkapį. Dar mažiausiai tokiame pat kiekyje vietų archeologai tyrinėjo įvairių laikotarpių gyvenviečių ir gamybos vietų likučius – įžemyje likusias duobes bei kitokias struktūras. 5 institucijų jungtinė ekspedicija, vadovaujama Vilniaus universiteto profesoriaus Albino Kuncevičiaus, čia ištisai dirbo ilgiau nei metus (žvalgymai Užnemunėje tęsiasi ir dabar (2021 m. balandis)) ir jos metu surinkta tikrai visiškai nauja informacija apie Lietuvos apgyvendinimo tendencijas praeityje.
Jos apibendrinimas ateityje dar laukia, tačiau kai ką jau galima pasakyti ir dabar – pvz., krašto apgyvendinimas geležies amžiuje (I tūkstantmetis) buvęs žymiai tankesnis nei įsivaizdavome iki šiol.


– Kokius asmeninius pasiekimus išskirtumėte kaip reikšmingiausius per pernykščius metus? Teko skaityti, kad tyrinėjote Padievaičio piliakalnį ir akmeninį sostą, kuriame galėjo sėdėti kunigaikštis Gediminas?

- Pernykščiai mano pasiekimai, bent man taip atrodo, buvo padaryti ne laukuose, nors ir praleidau dujotiekio tyrimuose didesnę metų dalį, tačiau sėdint prie anksčiau tyrinėtų piliakalnių medžiagos. Archeologas vieną vietą gali kasti tik vieną kartą, po to ten jau nieko nelieka arba po nesėkmingų tyrimų lieka labai mažai.
Tad visos mūsų žinios apie praeitį yra jau iš tyrinėtų objektų, duomenys apie kuriuos dažniausiai lieka archyvuose ir muziejuose. Pats esu tyręs ne vieną piliakalnį, jau seniai galvojau apie jų medžiagos skelbimą ir štai pernai metais žemaičių, o konkrečiai - Šilalės rajono paveldosaugininkės Jurgitos Viršilienės dėka, pavyko išleisti pirmąjį „Lietuvos piliakalnių tyrimų medžiagos“ tomą, skirtą Bilionių piliakalniui, o šįmet – ir antrą, skirtą Medvėgaliui (abu Šilalės rajone). Metus besitęsiantys suvaržymai neleido šių knygų pristatyti plačiau, tačiau manau, kad jos vis vien ras kelią pas skaitytoją ir vartotoją.
Be dujotiekio, dar teko tyrinėti ir Padievaičio piliakalnį Šilalės rajone, siejamą su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilimi. Tyrimai buvo nulemti jo tvarkymo darbų, tad paties piliakalnio pažinimas buvo ribotas. Visgi pavyko surinkti įdomios medžiagos iš I tūkstantmečio pirmųjų amžių ir Viduramžių (XIV a.). O žymiausias Lietuvos šventviečių specialistas Vykintas Vaitkevičius tyrinėjo minimą akmeninį sostą ir surado įdomių dalykų, tačiau apie tai jau reikėtų klausti jo paties.

– Kokių mokslinių planų jau turite šiems metams?

- Turiu pandemijos sukomplikuotą skolą – baigti Klaipėdos universitete leidžiamos „Lietuvos archeologijos“ projektą – išleisti du paskutinius jos tomus (V ir VI), iš kurių penktasis skirtas valstybės laikų archeologijai (tokio iki šiol Lietuvoje nėra buvę), o šeštasis yra Lietuvos archeologija anglų kalba. Tad darbo apsčiai, o bibliotekos, archyvai ir muziejai vis dar užsidarę.

– Daugybę sezonų tyrinėjote Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnį. Ar tikitės panašų dėmesį skirti dar kokiam nors istoriniam objektui?

- Šeimyniškėliuose praleista pora dešimtmečių (pradėjau 1990 m.), tad tokius tyrimus tikėtis pakartoti kur nors kitur nerealu. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė ir pačiuose piliakalnių tyrimuose. O štai sugrįžti prie Šeimyniškėlių medžiagos ir ją paskelbti solidžiu „Lietuvos piliakalnių tyrimų medžiagos“ tomu yra labai realu ir norėtųsi, tik čia reikia atitinkamo rajono prisidėjimo, nes tokie dalykai už dyka nei parengiami, nei išspausdinami.

– Medinės pilies statybos ant Šeimyniškėlių piliakalnio, panašu, sustojo nebeatnaujinamai. Ar dėl to Jums, kaip archeologui, nėra skaudu? Juk viena – tyrinėti pilies liekanas piliakalnyje, o visai kas kita – pamatyti pilies vaizdą ant piliakalnio...

- Viskam savas laikas, kaip ir su upe, – į tą patį tekantį vandenį du kartus neįbrisi. Istorija žino daug nerealizuotų projektų, kurie būtų gal net mūsų gyvenimą pakeitę, tačiau viskas yra taip, kaip yra. Dėl pačios pilies piliakalnyje skaudu nėra, nes visai greta jo, papilyje, neblogai realizuotas alternatyvus projektas - pastatytas šios pilies maketas.
Skaudu bus, jeigu jam neskirsime deramo dėmesio ir jeigu neprižiūrėsime paties Šeimyniškėlių piliakalnio komplekso, anykštėnų rankomis išvaduoto iš brūzgynų. Čia miesto pradžia nuo karaliaus Mindaugo laikų, ir gerai, kad Anykščiai ją turi.

– Kokius istorinius objektus Anykščių rajone išskirtumėte kaip įdomiausius, bet nebūtinai žinomiausius?

- Žinomiausius žino dauguma besilankančių rajone: Puntukas, Voruta, Lajų takas, Rubikių ežeras... Manau, kad kažkiek pamiršta Anykščių dvarvietė – juk nuo jos Anykščiai gavo savo vardą, beveik niekam nežinomos Svėdasų ir Pienionių dvarvietės, kažkur, pačiame rajono pakraštyje, užsimetusi žymaus Lietuvos piliakalnių tyrinėtojo Petro Tarasenkos (1892–1962) sodybos vieta, vienuolyno Skiemonyse vieta... Tai vis žemėje slypinčios paslaptys, o kiek dar tik siauram žmonių ratui žinomų įstabių gamtos vietų ir statinių!

– Ar Jūsų tyrimams, kaip ir archeologijai apskritai, didelių problemų pridarė COVID–19 pandemija ir karantinai?

- Pandemija, kaip ir bet kokia kita liga, aišku, turi atitinkamą poveikį tiek kiekvienam iš mūsų, tiek ir visoms gyvenimo sritims, tačiau prie to geriau ar blogiau prisitaikoma – pvz., renginiai ir konferencijos persikėlė į internetą. Tai ne tas pats, kas gyvas bendravimas, tačiau tai bent dalinė išeitis kuriam laikui. Didesnis neigiamas poveikis, kuris kartais gali būti ir negrįžtamas, susijęs su užsitęsusiu karantinu. Uždarytos ištisos sritys, suvaržytas judėjimas ten, kur to nereikėjo daryti – ką, pvz., gali užkrėsti skaitykloje dirbantis vienas žmogus, kuris imasi reikiamų atsargumo priemonių, arba archeologijos paveldo paiešką rajonuose vykdantys pavieniai tyrėjai, vaikščiojantys po laukinę gamtą.
Tačiau tai padarė ne liga, padarė žmogus, tik motyvuodamas liga, kuri jau atėjo į mūsų gyvenimą, ir su ja reikės gyventi su amžinu karantinu ar be jo (tikiuosi).

– Paleontologai pasakoja, kad iš vieno kaulelio galima rekonstruoti priešistorinius gyvūnus. O kaip archeologijoj -, ar iš vieno radinėlio galima atkurti istorinę realybę? Kiek tokios rekonstrukcijos gali būti tikslios?

- Praeitis su visomis savo spalvomis yra prarasta negrįžtamai. Tai romantiški prisiminimai, kurie mus visada trauks, nes taip jau sutvertas žmogus.
Toks pat amžinas siekis, tegu ir ne visų, yra stengtis pažinti tą prarastą epochą. Čia, jeigu nėra kitokių galimybių, svarbus darosi ir kiekvienas kaulelis. Tačiau rekonstruota praeitis net ir labai gausių šaltinių pagrindu vis viena yra mūsų (rekonstrukcijos atlikimo) laikų rekonstrukcija. Realybė buvo kitokia ir rekonstrukcijomis mes tik stengiamės prie jos priartėti, tačiau ar kada nors būsime bent greta – nežinia.

– Archeologijos ir istorijos moksle, kaip ir kiekviename moksle, egzistuoja mokslinės paradigmos, pripažintos tiesos, kurias itin sunku kvestionuoti. Ar daug tokių tiesų pasikeitė per Jūsų darbo archeologijoje metus?

- Sunyko pagrindinė, kurią radau atėjęs į šį pasaulį ir kurios buvau mokomas – marksizmas – leninizmas su visais jo teiginiais ir neiginiais. Sunyko kartu su visa socialine formacija – socializmu. Archeologijoje tai atvėrė vartus į pasaulinius mokslo pasiekimus, o patiems archeologams – kelią į pasaulį.
Laisvė humanitariniuose moksluose, tarp jų ir archeologijoje, yra labai didelė vertybė ir, nors mes ja džiaugiamės skirtingai, būtent požiūrių ir veiksmų įvairovė padėjo Lietuvos archeologijai išlikti ir, sakyčiau, – net sustiprėti. Čia aš jau nekalbu apie tai, kad skaitmeninės revoliucijos metu labai pasikeitė daugelis archeologijoje taikomų metodų.

– Su kokiais didžiausiais mitais archeologijoje Jums teko susidurti? Ar turime savų, nacionalinių istorijos ir archeologijos mitų, kurie būtų giliai įsišakniję?

- Tai priklauso nuo to, ką laikysime mitu. Jeigu tai teiginys, kuris kažkada buvo laikomas teisingu, ir tik vėliau buvo įrodyta, kad taip nėra, tai nėra mitas. Tai tik pasenusios žinios, kurių taikymas priklauso nuo paties taikytojo, parodo, kiek jis pats yra savo srities žinovas.
Mitu laikyčiau niekuo arba tais pačiais mitais paremtus teiginius, kuriais žongliruojama viešojoje erdvėje, nesivarginant jų pagrįsti – pasakiau, ir tiek. Tokių archeologijoje dabar nepastebiu, o praeityje jų yra buvę, ypač šio mokslo ankstyvojoje istorijoje, XIX a., kuomet daug kas buvo neaišku. XX a. gajausi mitai, kažkiek susiję su archeologija, buvo bandymai ieškoti baltų praeities ten, kur jos ieškoti beprasmiška. Tačiau čia jau juntamos tam tikros sąsajos su istorija, kur tokių mitų daug, ypač iš XX a., tačiau tai atskira tema.

– Piliakalniai stūkso ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Latvijoje. Ar labai skiriasi kitose šalyse esantys piliakalniai nuo mūsiškių? Kuriose šalyse, be Lietuvos, jų daugiausia?

- Piliakalniai apskritai yra bendraeuropinis reiškinys, jeigu ne dar platesnis, tik po šiuo pavadinimu slepiasi labai įvairūs dariniai, o juos visus vienija akivaizdus jų gynybinis pobūdis. Dėl to jie skirtinguose kraštuose gana skirtingi ir tas skirtingumas priklauso nuo praeityje juos palikusių tautų.
Šiuolaikinių valstybių sienos dažnai nesutampa su kažkada istorijoje buvusiomis etninių darinių ribomis, tad mechaniškai lyginti vienos valstybės piliakalnius su kitos neišeina.
Net ir Lietuvoje, be baltų palikimo, dar turime neskaitlingus Ordino (Žemutinės Panemunės motai) ir, regis, slavų (Mažulonys) piliakalnius, gal ankstyvesniais laikais keli piliakalniai priklausė ir skandinavams (žiediniai akmenų įtvirtinimai Vakarų Lietuvoje). Nemažą dalį šių spėjimų dar reikia patvirtinti, tačiau dabartiniai duomenys liudytų būtent tai.
O daugiausia piliakalnių valstybėse, kur gyventa baltų: didžioji Baltarusijos dalis, Latvijos, Rusijos, Lenkijos dalys. Tai faktas. Pagal jų tankumą baltų piliakalniams prilygsta gal tik Vakarų Europos germaniškose žemėse aptinkami motai – Viduramžių (XI–XIV a.) didikų medinių ir pusiau mūrinių pilaičių vietos.

– Kuris piliakalnis Lietuvoje Jums labiausiai patinka?

- Tas, ant kurio tuo metu stoviu. Į šį klausimą neįmanoma objektyviai atsakyti, nes kiekvienas iš maždaug 900 žinomų išlikusių Lietuvos piliakalnių yra savitas ir nepakartojimas tiek savo išvaizda, tiek ir vieta kraštovaizdyje, ką jau kalbėti apie žemėje slypinčią jo istoriją.

– Jūsų parašyta monografija „Lietuvos medinės pilys“ (1995 m.) iki šiol lieka vienu solidžiausių veikalų apie Lietuvos piliakalnius ir ant jų stovėjusias pilis. Jei analogišką monografiją rašytumėte dabar, ar ji labai skirtųsi nuo prieš ketvirtį amžiaus parašyto veikalo?

- Sunku pasakyti, ar labai, bet skirtųsi. Skirtųsi naujų duomenų panaudojimu, nes per praėjusį ketvirtį amžiaus nemažai sričių piliakalnių pažinime smarkiai pasipildė.
Maniškė knyga yra dar II tūkstantmečio pabaigos (dabar mes gyvename III tūkstantmečio pradžioje, kartais pajuokauju, jei kas nežino) žinių apie Lietuvos Viduramžių piliakalnius ir ant jų stovėjusias medines pilis sintezė, paremta iki tol buvusiu jų pažinimo lygiu.
Ketvirtis amžiaus po to - tai visa naujų tyrinėtojų karta tiek pas mus, tiek ir kaimyninėse šalyse.
Padaryta gal ir ne tiek, kiek norėjosi, bet padaryta. Ne kartą galvojau apie naują šios knygos versiją (dabar vien poligrafija kur nužengusi), tačiau einamieji darbai vis neleidžia prie jos prisėsti.

 

Rytis KULBOKAS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.