Mūšis dėl lituanistikos likimo, prasidėjęs daugiau nei prieš dešimtmetį, tai suaktyvėdamas, tai pritildamas tęsiasi iki šiol. 2009 m. vykdant valstybinių mokslo institutų pertvarką, Lietuvos mokslo taryba buvo parengusi „Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų institutų plėtros ir konsolidavimo galimybių studiją“ su numatytais galimais pertvarkos scenarijais. Tuo metu šiems institutams pavyko išsikovoti galimybę ir toliau likti savarankiškomis mokslo institucijomis.
Kaip žinia, dar vieną postūmį šio mūšio įsismarkavimui davė Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio 2017 m. lapkričio 10 d. sudaryta darbo grupė parengti pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo. 2018 m. kovo 4 d. paviešintos šios komisijos išvados sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą ne tik akademiniuose sluoksniuose, bet ir humanitarinės visuomenės gretose.
Apie tai jau ne kartą rašyta spaudoje, kalbėta specialiai šiai temai skirtose konferencijose, diskutuota įvairiuose lygmenyse. Bet situacija ir toliau lieka neapibrėžta, mokslinėje bendruomenėje tvyro įtampa. Vienintelė oficiali raštiška reakcija į mokslininkų pateiktus kontrargumentus dėl pertvarkos buvo Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus parengta ir ministerijos puslapyje pateikta informacija kodiniu pavadinimu „Mitai apie mokslo institutų pertvarką.“
„Mituose“ teigiama, kad mokslo institutai nebus uždaromi, nebus sunaikinta lituanistika ir humanistika, nebus atimti pastatai, nebus atleisti tyrėjai ir mokslininkai, iš mokslo nebus atimami pinigai, nebus suardytas humanitarinių mokslų branduolys, nebus panaikinta mokslininkų tyrimų laisvė, nebus kišamasi į institutų vidaus politiką, nebus naikinami skyriai. Pabaigoje pateikiami paskaičiavimais nepagrįsti institutų jungimo efektyvumo (?) įrodymai, kurie mokslininkų neįtikina, ir patikinama, kad „reforma atliekama ne dėl reformos.“
Dar negirdėtas reformos variantas – niekas nesikeis, bet pertvarka įvyks.
Toks dešimties punktų „išaiškinimas“ skirtas pirmiausia nesupratingiems humanitarinių bei socialinių institutų mokslininkams, o kartu ir šiuo procesu susidomėjusiai plačiajai visuomenei. Tik įdomu, ar patys „mitų“ autoriai tiki, kad tais dešimčia punktų bus patikėta, visi nusiramins ir planuojamai abejotinai (bet kažkam naudingai) pertvarkai trukdžių nebeliks.
Esmė ta, kad daug ką tenka skaityti tarp eilučių. Įdomumo dėlei būtų galima sugretinti Darbo grupės parengtas išvadas dėl mokslo institutų pertvarkos, aukštų Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų tiesmukiškus, institutams nepalankius pasisakymus viešojoje erdvėje pertvarkos klausimais ir „mitų“ raminančius teiginius, kad pamatytume, kaip varganai yra bandomi dangstyti tikrieji institutų pertvarkos planai.
Humanitarinių mokslų daktaras Darius Kuolys, apibūdindamas šią situaciją, teigia, kad institutai yra „priversti kovoti dėl savo išlikimo su savo valstybės biurokratija kaip su dar vienu okupaciniu režimu.“
Kažkas nenormalu yra mūsų valstybėje. Kas slypi po naujojo „okupacinio režimo“ sąvoka? Kas suinteresuotas, kad mokslo žmonėms būtų sujaukta kūrybinė aplinka, sutrikdytas tiriamasis darbas, kad savo kūrybinę energiją jie būtų priversti eikvoti nesibaigiančioms biurokratinėms kovoms?
Atrodytų, kad prielaidų šiuo metu rastis „okupaciniam režimui‘ nėra, nes Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminėje programoje (ir dabartinės Vyriausybės programoje) pasakyta, kad „tapusi pagrindiniu XX a. Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir jo išsaugojimo motyvu, Lietuvos kultūra yra Lietuvos valstybės pagrindas, būtina kūrybiškos ir atsakingos pilietinės visuomenės sąlyga. Lietuvos politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą.“ Kultūra suprantama kaip visuma, apimanti visas gyvenimo sferas – meną, mokslą, švietimą, politiką, ekonomiką ir kt.
Stebina tai, kad Vyriausybės programą turinčios įgyvendinti Švietimo ir mokslo ministerijos, kažkodėl tęsiančios nuo ankstesnių laikų užsilikusią neoliberalizmo liniją, ir Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės, rengiančios pasiūlymus dėl institutų pertvarkos, pozicija, viešojoje erdvėje įvardinta kaip lituanistikos naikinimas, prieštarauja Seimo „valstiečių“ frakcijos bei Vyriausybės suformuluotoms nuostatoms dėl kultūros (tuo pačiu ir dėl mokslo) išsaugojimo, įprasminimo, plėtros ir įtaigaus aktualizavimo. Neįtikėtina, bet akivaizdu.
Demokratinėje valstybėje visuomenė bei mokslininkų bendruomenė turi teisę sulaukti pagarbaus valdžios institucijų atsakymo į iškilusius valstybinės svarbos klausimus. Nesulaukus tokio atsakymo, nuogąstavimai dėl lituanistikos ateities liko neišsklaidyti, todėl galiausiai šalies visuomeninės organizacijos bei patys mokslininkai oficialiai kreipėsi į visas valstybės institucijas – Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Prieš keletą dienų trys Seimo opozicinės frakcijos nariai –Audronius Ažubalis, Stasys Šedbaras ir Laurynas Kasčiūnas – Ministrui Pirmininkui įteikė memorandumą „Dėl lituanistikos ir lietuvių kalbos statuso valstybėje.“
O kas toliau? Optimistiškiausias variantas: belieka tikėtis, kad vykdomoji valdžia dar kartą atidžiai perskaitys savo Vyriausybės programą ir prisidės prie joje deklaruojamos darnios Lietuvos kūrimo. Programoje siūloma Lietuvą kurti penkiais lygmenimis – darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos ir darnaus valstybės valdymo. Beje, Programoje dar pasakyta, kad darnos kultūrai „turi būti skiriamas prioritetinis valstybės dėmesys.“
Jeigu būtų taip, kad ir pakartoję valstybinę pamoką vykdomosios valdžios atstovai jos vis tiek neišmoks ir toliau tęs Vyriausybės programoje nenumatytą kultūros politiką, jiems liks vienas kelias, jeigu esame demokratinė valstybė – atsistatydinti.
