Sentikis Ivasijus Kudrešovas saulėtą antradienio popietę kapojo šakas.
Apie 9 kilometrus į vakarus nuo Anykščių esantis Naujonių kaimas pakraščiu glaudžiasi prie Dabužių miško ir Paraisčio durpyno, ribojasi su Zablackų, Piktagalio, Zavalynės, Posinių, Paraisčių, Aleksandravos ir Liepdegėnų kaimais. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno pavaduotojo Juozo Šakalio, kaime, šių metų sausio 1 d. duomenimis, gyvenamąją vietą deklaruoja 49 gyventojai (prieš 2 metus jų buvo 6 daugiau).
Naujonyse dirba augalininkyste besiverčianti Gintauto Viniko vadovaujama žemės ūkio bendrovė bei tėvo ir sūnaus Povilo ir Mykolo Baliūnų ūkis.
Lietuviškos kilmės kaimą
apgyvendino sentikiai
Naujonys pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose aptinkami 1672 metais (tuo metu kaimas vadinosi Neivėnais). Pienionių seniūnijos inventoriuose, kaip rašoma istorinėje Pienionių seniūnijos apybraižoje, kaimas, kuriame gyveno Stanislovo Piliponio, Jono Šimonio, Petro Pivoriūno, Andriaus Tamošiūno, bei Jurgio ir Jono Valiukonių šeimos, priklausė Dvaro vaitijai. Vėlesniuose inventoriuose kaimas pradingsta, o 1849 – aisiais išnyra su 27 gyventojais, vėlgi su ypač lietuviškom pavardėm. Taigi lieka nelabai aišku, kada į kaimą atklydo sentikiai, stačiatikių atšakos, nepripažinusios 1653 – 1666 metų bažnyčios reformos ir persekiotų kaip bažnyčios ir valstybės priešų iki 1909 metų. Viena aišku, kad 1923 metais kaime, tarp 36 – iose sodybose gyvenusių 193 gyventojų, dauguma jau buvo rusų tautybės žmonės.
1931 – aisiais kaime duris atvėrė Naujonių mokykla, kurioje mokytojavo Antanas Kryžanauskas, dėstęs lietuvių kalba, o iš 38 vaikų 32 buvo rusų sentikių vaikai. Naujonis, virtus rusų sentikių kaimu, liudija ir žemės reforma, kai 1932 metais kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, 352 hektarai žemės buvo padalinta 47 savininkams, tarp kurių dominuoja rusiškos pavardės. Antai, vien Asačiovų pavardė tarp minėtų 47 vienkiemių savininkų paminėta 17 kartų.
Antrojo pasaulinio karo metus kaimas išgyveno palyginti be didelių praradimų. Apylinkėse veikė tarybinis partizano Vlado Vildžiūno būrys, puldinėjęs ne tik vokiečius, bet ir kaimiečius. Po karo į Sibirą buvo ištremti 6 lietuviškos kilmės asmenys, o Antanas Baltakis nušautas.
Nuo 1944 – ųjų kaime dešimtmetį veikė Naujonių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, 1949 – ųjų pavasarį kaime įkurtas kolūkis, kuris vėliau priklausė Molotovo vardo, o dar vėliau – „Švyturio“ kolūkiams.
Kaime nuo seno iki dabar lietuviai ir rusai taikiai sugyveno, būta nemažai mišrių santuokų. Kaimo viduryje ant kalnelio ilsisi ištisos sentikių ir stačiatikių kartos. Asačiovai, Kudrešovai, Kuznecovai, Komarovai, Radionovai, Trofimovai, Anisimovai, Kašteljanovai ir kiti į šias kapines amžino atilsio atgulę ne tik iš Naujonių, tačiau ir iš tolimesnių apylinkių. Seniūnijos rūpesčiu veikiančios kapinės aptvertos metaline tvora, prižiūrimos.
Penktos sentikių kartos atstovė išliko paslaptinga…
Kaime sutikti sentikių palikuonių pasirodė ne taip jau paprasta. Kelių trobų durys užrakintos, kelios sodybos akivaizdžiai negyvenamos. Kaimo pakraštyje dėmesį patraukė keli išskirtinai sutvarkyti šviesūs nameliai. Sutikta moteris pasirodė besanti vieno iš jų šeimininkė. Prisistatė kaip pati tikriausia penktos sentikių kartos atstovė. Kitoje kelio pusėje, pasirodo, gyvenanti jos mama. Moteris ne tik už save, bet ir už mamą atsisakė viešumos, ir netgi savo pavardės nesakė. Na, kaime sužinoti pavardę – jokių problemų, tačiau, jos pageidavimu, tai lieka paslaptim…
Malkas kapojęs Ivasijus Kudrešovas buvo atviresnis. „Mano tėvai, seneliai ir proseneliai Naujonių kapinėse ilsisi“, – pastebėjo ir šmaikštavo, kad barzdos šiuo momentu ilgos neturi, tačiau ruošiasi ilgai gyventi. Taigi, barzda užaugs. Sentikių bendruomenei priklausantis vyras nesigyrė dideliu pamaldumu, tačiau teigė, kad melstis tenka važiuoti į Ukmergę. Naujoniečiai priklausė Lietuvos sentikių Pomoro bažnyčios Girelės bendruomenei, tačiau Girelės cerkvės ikonas pavogė, o paskui ir šventovė sugriuvo. Sentikiai gausiai susirenka Naujonių kapinėse per Sekmines, tuomet iš Ukmergės atvažiuoja popas.
Vyras prisiminė, kaip būdamas vos 2 metų neteko tragiškai žuvusio tėvo, kurį besislapsčiusį nuo armijos, prie sienos buvo pastatę jo tautiečiai. Nors tąkart mirties jis išvengė, netrukus žuvo per nelaimingą atsitikimą.
I.Kudrešovas buvo vedęs lietuvę Aldoną, užaugino dukrą Dianą, kuri gyvena Utenoje. Vyras džiaugėsi turįs dvi anūkes Eveliną ir Brigitą. Ir pats juokėsi, kad dukrą krikštijo ne rusišku, o gal labiau tarptautiniu vardu.
Atvykėlė pritapo Naujonyse
Pasvalio rajone gimusi, į šiuos kraštus gyventi prieš ketvirtį amžiaus atsikėlusi Zita Lindienė Naujonyse gyvena nuo 2000 –ųjų. Moteris teigė, kad gyventi šiame kaime jai patinka, su kaimynais sutarianti. Su ja kalbėjomės apie per anksti pasibaigusią žiemą, lyg jau ir atėjusį pavasarį. Tačiau Z. Lindienei gamtos išdaigos ne tokios ir aktualios. „Žemės neturiu, nes nėra sveikatos ją dirbt, gyvulių irgi nelaikau, – sakė invalidumą turinti Naujonių gyventoja. – Vaikai užauginti, savus gyvenimus turi. Dukra Vitalija augina berniuką ir mergaitę, sūnus Dainius gyvena ir dirba Vilniuje, irgi anūką padovanojo. Anūkai aplanko, tačiau kaime ilgėliau neužsibūna. Jiems čia nuobodu“.
Naujonys negarsėja veiklia bendruomene ar kokiais susibūrimais. Kiekvienas čia gyvena savo gyvenimėlį, vienas kitą lankydami per nelaimes ar kokiu reikalu. Tad ir Z. Lindienė vakarus leidžia prie televizoriaus, teigia niekada žinių nepraleidžianti. Nors žemės ji ir neturi, tačiau mano, kad jos nereikėtų leisti pardavinėti užsieniečiams. Moteriai šiek tiek skaudu dėl dalies tuščių ir griūvančių Naujonių fermų, kuriose prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma keli šimtai gyvulių. „Geriau tegu savi žemę dirba“, – įsitikinusi Z. Lindienė, tačiau priduria, kad kaimas tuštėja ir mažėja galinčių ir norinčių dirbt.
Beje, Naujonių fermų pastatai dar ne visiškai apleisti. Panašu, kad dalimi jų naudojasi ūkininkai ar bendrovė, tačiau žmonių prie pastatų rasti nepavyko.
