Gyvenimas – kaip zebras su baltomis ir juodomis linijomis, kurios neišvengiamai keičiasi. Laimė netrunka amžiais, o nesėkmių ruožas kažkada neišvengiamai baigiasi. Pašnekovų klausėme, kokie buvo praėję metai jų akimis, pradedant asmeniniu gyvenimu, baigiant pasaulio įvykiais.
Ona JAKIMAVIČIENĖ, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbos mokytoja metodininkė: „Asmeniškai man metai buvo puikūs. O Anykščiuose daug pilama purvo. Padarė stelas ir nenudažė… Bet reikia prie jų nuvažiuoti anksti ryte, kai šviečia, tada atrodo viskas gerai. Gražu. Atsisėsti negali? Na, paminklai ne tam daromi, kad ant jų sėdėtume. Apie Anykščius kaip Europos kultūros sostinę? Nereikia kaišioti tų „sloinikų“, reikia susivokti, kurs esi ir kas esi. Nereikia mums konkuruoti su Klaipėda, Vilniumi ir Kaunu. Mes savaip galime būti įdomūs. Ant upės šlaito užrašas – „Čia gera sugrįžti“, būtų gerai, kad čia būtų gera ir atvažiuoti. Juk nėra pas mus prastai… Norėtųsi, kad Lietuva būtų geresnė mūsų vaikams, kurie iš jos išvažiavo. Bet ne Lietuva kalta, kad ji tokia. Kalti mes patys esame. Nebuvau ir aš per daug aktyvi siekdama, kad Lietuva pasikeistų.“
