Nebūčiau rašęs, tiksliau diktavęs šių pastebėjimų, jei ne staigmena – nepraėjus nė pusmečiui po Seimo rinkimų, vėl nauji Seimo nario rinkimai.
Pradėsiu nuo to, kad mane, paliegusį pensininką, kiekvieną šiokiadienį, kartais ir savaitgaliais, aplanko kuri nors socialinė geradarė arba likimo draugė (likimo draugų, deja, nebedaug belikę: giltinė kažkodėl pirmiausia čiumpa mūsų lyties asmenis). Atsisveikindama geradarė primena: „Užsirakinkit!“. O kai kurios dar pamoko, kad sutemus jokiu būdu neatidaryčiau durų nepažįstamiems.
Prisimenu, kai mes buvome jauni, o mūsų vaikai maži, būdami kambaryje durų iš viso nerakindavome. Net vaikai, anksčiau už mus grįžę iš mokyklos, bėgdami į lauką žaisti duris taip pat palikdavo nerakintas.
Likus trims savaitėms iki pastarųjų rinkimų, vėlyvą vakarą, po LNK žinių, kažkas paskambino prie mano buto durų. Prisiminęs jaunystę ir įsidrąsinęs, atrakinau ir atidariau duris. Kažkoks vyras, neperžengdamas slenksčio, greitakalbe išdėstė kažkokią žinią. Prisipažinau neprigirdys ir beveik nieko nebematąs. Svečias, net dusdamas nuo skubėjimo, vėl išpyškino ilgą žodžių virtinę. Pagaliau supratau, kad jis atnešė kvietimą balsuoti… Stebėjausi, kodėl kvietimų nešiotojas pas pensininkus neina viduryje šviesios dienos: tada ir bailesnieji jį įsileistų. Netrukus likimo draugės man paaiškino kur šuo pakastas: „Taigi jis iš karto nori įteikti kvietimus ir seniems, ir dirbantiems, kai pastarieji jau bus grįžę į namus. Tad be vėlyvo vakaro ir nepradeda savo žygio“. Neabejoju, kad šis gudrus planas vikriajam kvietimų nešiotojui nepavyko. Jau buvau patyręs, kad daugelis mano kaimynų sutemus svečią įsileidžia tik tuo atveju, jei jis prieš ateidamas paskambina telefonu. Nelauktam nepažįstamajam tie butų šeimininkai neatidarys durų, net jei jis maigytų skambučio mygtuką dvidešimt kartų.
Ir iš tiesų, po kelių dienų kvietimus jau nešiojo moteris. Ji paskambino prie mano durų taip pat vėlyvą vakarą. O pravėrus duris paklausė: „Pone, ar nežinot pirmos laiptinės spynos kodo?“. Atsakiau, kad nežinau, o jei ir būčiau žinojęs, nebūčiau pasakęs: kaimynai man nebūtų likę dėkingi už tai, kad jų paslaptį būčiau išplepėjęs nepažįstamai moteriai. Kiek vėliau sužinojau, kad kito namo užkoduotos laiptinės butų gyventojai veltui laukė atnešant kvietimų. Ir tik likus gal trims dienoms iki rinkimų viena iš tų gyventojų paskambino į komisiją ir kvietimo pagaliau sulaukė. Užkoduotų laiptinių mieste dabar daug ir manau, kad tokia istorija buvo ne vienintelė.
Taigi sakoma daug įspūdingų kalbų, apeliuojama į patriotizmą, bet sunkiai sekasi atlikti paprasčiausią darbą – laiku pakviesti rinkėją į balsavimo apylinkę.
Mūsų išrinktoji Greta dabar demaskuota ir suniekinta, bet ar labai mes, rinkėjai, turime būti dėkingi tiems tyrinėtojams ir demaskuotojams? Juk prieš rinkimus tyrinėjimams buvo ištisos savaitės laiko. Tik niekam neužkliuvusi Gretos asmenybė nieko ir nesudomino. Pastarosiomis savaitėmis ji galbūt sudomino kaip silpniausia figūra Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, kažkuo neįtikusioje šio pasaulio galingiesiems. Prisiminta net tai, kad jaunystėje ši moteris buvo apsivogusi, bet su apvogtuoju susitaikė, jis atleido ir šio gėdingo fakto ji galėjo į savo biografiją neįrašyti. Šia proga prisiminiau, kaip ministrė, prasitarusi apie seniai seniai duotą kyšį gydytojui, buvo sugėdinta ir priversta atsistatydinti. Nejaugi atviraširdės ministrės kritikai yra nuoširdžiai įsitikinę, kad mūsų visuomenėje gausu žmonių, jaunystėje nepadariusių jokios klaidos ir kvailybės? Jei laikysimės tokių griežtų vertinimo kriterijų, ar neteks mums kandidatų į Seimą ieškoti kitose planetose?
Kita vertus, vertinimo kriterijai įvairių pakraipų politikams nevienodi – juk buvo toks atvejis, kai Seimo narys primušė žmoną ir vos nepakliuvo į teisiamųjų suolą. Bet žmona jam atleido ir jis liko nepašalintas iš šių garbingų pareigų. Galime tik nusiraminti, jog ne vien Lietuvai būdingos tokios situacijos. Dar romėnai sakė: „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“.
