Nepriklausomybės šventės Vilnius (Nr. 14, 2022-02-19)

Ilgai svajojau, kaip puiku būtų Lietuvos Nepriklausomybės šventę – Vasario – 16 – ąją švęsti Vilniuje. Juk tai brangiausias tautos miestas, sostinė su Gedimino pilies bokštu, karališkųjų upėtakių pamėgta Vilnele, geležinio vilko legenda.
Bet kaipgi apleisti nuostabiuosiuos Svėdasus, nors šiuolaikinis taučius, gerokai pranokstąs prabėgusių amžių piligrimą, gali ir dvi šventvietes tokią šventą dieną aplankyti. Tad Svėdasuose karštai pasimeldę, šiek tiek suvargusiu, bet vis dar eikliu automobiliu į Vilnių nuskriejome, sostinės dvasios įkvėpėme, savąja laisve pasidalijome ir laisvės dvasios pasisėmėme.

Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vykusiose pamaldose už Tėvynės laisvę meldėmės. Klebonas Raimundas Simonavičius prasmingą, didžios minties galios pamokslą pasakė. Priminė mums, kad visa, ką turime, kuo džiaugiamės, mėgaujamės, svaigstame, duota iš Dievo malonės. Pažymėjo, kad Dievo dovanota laisvė nėra galimybė daryti tai, ką norime. Priminė didžiadvasiškumo dorybę, kurią primena ir Lietuvos himno žodžiai: „Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia“. Pažymėjo, kad ir pasauliui, ir Tėvynei reikia žmonių, ištikimų idealams ir galinčių aukotis.
Pabaigoje nuskambėjo žmogaus trapumą pabrėžiančios „suplikacijos“ – giesmė, meldžianti apsaugoti nuo bado, maro, ugnies, staigios ir netikėtos mirties. Sugiedojus Himną (jam aidint pakelta Trispalvė priešais kultūros namus), šiek tiek pasimėgavę džiugia bendryste, kartu su broliu Algimantu sėdome į automobilį ir išvykome į Vilnių. Pačiu tiesiausiu keliu, per Aukštaitijos sostinę Uteną, per kalvas, kalveles, strateginiu, šiek tiek pakratančiu gumbuotu plentu, pro Molėtų pašonę, iki pat brangiosios sostinės Vilniaus.
Jaudulingas įvažiavimas, jausmas, taip ir šaukiantis traukti šimtus kartu Svėdasuose, tautiniuose patriotiniuose susibėgimuose, dainuotą dainą „Ko gi nusižvengei, bėrasai žirgeli, /… / Tas kelias į Vilnių/ .. ./, Prie Aušros vartų karštai pasimelsiu…“
Iš tiesų, palikę automobilį prie svėdasietiškos degalinės „Alauša“, spėriai žengdami pro autobusų bei geležinkelio stotis, pasiekėme Aušros vartus. Kepures nukėlę, karštai pasimeldėme. Jau išskleidę šventą daugelio žygių atmintimi paženklintą Aukštaitijos vėliavą, sostinės grindiniu žengėme žemyn, link Katedros. Stabtelėjome ties filharmonijos rūmu, prie paminklo tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Didi akimirka, kaip ir didis tas žmogus, tautos senovės tyrinėtojas, kasinėjęs ir Taurakalnio senkapį prie Svėdasų. Jo svėdasietišką odisėją pažymėjome Svėdasuose atminimo lenta, pritirtinta prie senosios klebonijos sienos.
Pro Šv. Kazimiero bažnyčią, rotušę žengiame dar tolyn. Matome pulkus policininkų, virtines išrikiuotų automobilių, vis manome, kad tuoj sustabdys, patikrins, ar dar kokių dūdų nesinešame. Nors mano balsas ir už garsiausią dūdą skardesnis. Tačiau jokių nuotykių nepatiriame, niekas mūsų nesustabdo, niekam mes neįdomūs, nors žengiame su karališku raudoniu švytinčia Aukštaitijos vėliava, bet, matyt, nelabai kas ir supranta, kokia čia raiteliu ir angelais išdabinta vėliava, tad tik pagarbiai nužvelgia ir nieko neklausia. Taip palengva per besitelkiančią minią nužingsniuojame prie Signatarų namų, prie TO balkonėlio.
Aplinkui įvairiausi žmonės, vėliavos, plakatai, ant lazdų ir tiesiog rankose laikomi portretai. Smulki maža močiutė laiko neryškiai nukopijuotą Vydūno portretą, kažkur šmėsteli dr. Jono Basanavičiaus atvaizdas, anų laikų socialdemokrato anykštėno Stepono Kairio ir jo bendražygių veidai, didelis spalvotas Ozolas. Daugybė vėliavų ir keli plakatai.
Viename prašoma užleisti balkonėlį tautai, o kitame įprasmintas modernios istorijos paradoksas: „Buvau sąjūdyje, tapau jedinstva“. Šį laiko savo rankose senstelėjęs panevėžietis, kadaise aktyvus sąjūdininkas, Parlamento gynėjas, dabar žinomo žmogaus įskaudintas visuomenininkas ir tautos reikalų gynėjas Kazys Grabys iš Panevėžio. Dėl šio užrašo jį šiek tiek pakamavo policija. Ne taip jau paprasta reikšti laisvai savo mintis. Patikrinti, ar neribojamos teisės dalyvauti tokiuose susirinkimuose. Nieko sau… Taip sakant, neatsižadėk trijų svarbių dalykų…
Šalia mūsų bemindžiukuojanti simpatiška, trispalvėmis juostutėmis pasimarginusi žandus moteris mandagiai pasiteiravo, ar mes smarkiai nešauksime, mat jos paauglė mergaitė bijanti triukšmo. Nuraminome, patikinome, kad mes nenusiteikę šaukti. Tuo pat metu pro platų šalia Signatarų namų įsikūrusios užeigos „Neopalitan Pizza“ langą žvelgė, tarsi netolimą ateitį pranašaudama, žavi storalūpė mulatė…
Scenarijus – kaip ir kasmet. Žadinantis trimito garsas, Marcelijaus Martinaičio eilėraštis apie Tėvynę, Nepriklausomybės akto ir jį pasirašiusių vyrų pavardžių skaitymas. Po to – kudirkiškas smuiko motyvas ir Lietuvos himno giesmė. Karių, jų aukštesniame balkone buvo penki, šautuvų salvės, buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės žodis. Pastebėjo baltarusius, beje, išvyniojusius sovietinės Baltarusijos vėliavą, ukrainiečius, bet nepastebėjusi ant pačio aukščiausio koto šioje gatvelėje, beveik panosėje, plazdėjusios Aukštaitijos vėliavos iš Svėdasų.
Ir Vytauto Landsbergio kalba. Veikiai pasigirdo triukšmas: nemažai piliečių šaukė „gėda“, kai kas skandavo „Landsbergis“, dar gausiau – „Ozolas“, dar kiti rėkė „ačiū ačiū“. Tas „ačiū“ labai jau daugiaprasmis – juk „ačiū“ sakome ir tada, kai jau nebenorime nieko…
Legendinis Vytautas Landsbergis savo kalbą skaitė iš didelių lapų, rodėsi, kad neblogai pasiruošęs. Susirinkusius vadino Vilniaus pilėnais, šį kartą nieko nekeikė, nors kvietė į santarvę, bet kalbos mintys nuolat sukosi apie pyktį, nesantaiką, apie net į šią šventę atklydusį pykčio šėtoną, kurį gali atpažinti tik širdimi. Iš tiesų, pykčio nebūna vienpusio, juk kažkas tą pyktį sudaigina. Kurstytojai, kas jie? Kas eina prieš tautos valią, kas artina tautai gresiančią pražūtį, juk gali net ateiti laikas ir kažkas kalbės apie kadaise buvusią tokią darbščią, tačiau išminties ir stiprybės pristigusią tautą. Juk iš tiesų kartais ir nebeaišku, kurioje pusėje tie pragaro vartai, kur tos grėsmės, kurios mūsų nenugalės.
Beklausydamas ir išgirstas mintis svarstydamas, nejučiomis suvokiau, kad mūsų klebono pamokslas, nors ir ne Vilniuje pasakytas, buvo gerokai vertesnis nei prie Signatarų namų skambėjusios kalbos. Tačiau sostinės dvasia yra sostinės dvasia, o Vilnius yra Vilnius. Tos dvasios dar pasisėmę ir universiteto kiemeliuose, ir prie Katedros, prie Gedimino pilies, palaimintos dvasios sugrįžome į brangiuosius Svėdasus.