Einant į „Norfos“ parduotuvę, tarp dviejų durų nepažįstamas, aukštas, stambus vyriškis, trindamas rankas, žemai nusilenkęs, pasveikino mane, lyg būčiau geras pažįstamas ar draugas. Santūriai linktelėjau galvą.
– Keistas anykštėnas, – pagalvojau, eidamas link stovinčių vežimėlių.
Iškraudamas prekes iš vežimėlio, išgirdau balsą:
– Gal galėtum keletą kapeikų paaukot?
Žiūriu, tas pats, mane nuolankiai pasveikinęs „draugas“ stovi.
– Žinokit, neturiu nei vienos kapeikos, – nuoširdžiai prisipažinau.
Jis padėjo ranką ant vežimėlio, man primindamas jame esantį „lobį“.
– Čia gi mano euras įdėtas, – priekaištaudamas jam pasakiau.
– Ooo, – supratingai pasakė jis, apsisukęs nuėjo, leisdamas sau suprasti, kad toks didelis pinigas – neaukojamas.
Gal po dviejų savaičių, stovėdamas „Norfos“ parduotuvėje prie vežimėlių, įsitikinau, kad neturiu tinkamos monetos. Maloni kasininkė man padavė mėlyną plastikinį žetonėlį. Išmanusis plastiko gabalėlis atrakino vežimėlį.
Kraunant prekes, iš vežimėlio staiga „išdygo“ mano „draugas“. Mane persmelkė juoda mintis: „Troškulys alkoholiui priverčia žmogų taip nusižeminti“. Per mane „perbėgo velniukas“ ir aš iš vežimėlio paėmęs prekes, galvos linktelėjimu parodžiau vežimėlį. Jis, žemai nusilenkęs, nudardėjo su vežimėlyje įdėtu plastiko gabalėliu. Paskubėdamas išvažiavau iš įvykio vietos. Išvažiavęs iš miesto, pagalvojau, kad nesąžiningas esu, tartum pasityčiojau iš vargšo žmogaus.
– O gal tą žetonėlį jis kažkam parduos, – teisindamas savo netinkamą poelgį, pagalvojau aš.
Nusiraminau tik tada, kai tvirtai sau prisižadėjau, kad, pamatęs savo „draugą“, prieisiu, priminsiu žetonėlio istoriją ir atsiprašydamas paduosiu jam tą didelį pinigą – eurą.
Žinoma, nesiglėbesčiuosiu kaip gerbiama V. Blinkevičiūtė su gerbiamu S. Skverneliu.
Aloyzas
Na ir ką?Tipo,krikščioniškai pasielgėt,Jei dar sąžinė važiuojant namo graužia,vadinasi,esate dar truputį žmogus….Kam tas straipsnis?
O kuo jums užkliuvo straipsnis? Gal žmogus retai atvažiuoja ir pirmą kartą susidūrė su tuo dideliu žmogumi. Visiems įgrises tas Ralys su savo ištiestom rankom… Ne maistui kaulija, tik vyt nuo parduotuvių tokį valkatūną.
Prie Norfos Vilniaus gatvėje tas žmogus pastoviai elgetauja. Ir aš neduodu centų, nes kasdien vis prašo. Galėtų tinginys eit dirbt ir užsidirbt.
Ką čia pavaidinote?Nenori neduodi.Šlykštu taip.
Nesigailėkit taip pasielges su šiuo žmogeliu,jei taip galima jį pavadinti.Jei paprašys kelių centų ir pasakysi kad eik dirbti,iškoneveiks tave visokiais žodžiais.Nereikia tokių gailėtis,jie ne ligoniai,jie iš gero gyvenimo tapo tokiais.Supraskit kaip jaučiasi jo tėveliai,kai grįžta sūnelis namo.
.Jei taip norite jam padėt,nupirkit duonos kepaliuką. Pamatysit ,nesutiks.O jei pasiūlysit ….
Tėvelis jo numirė sėdi jo bute geria visą gyvenimą turi seserį ir brolį jie su juo nesusideda