Nesidainuoja rusiškai…

Anykščiuose vyksiančiame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ koncertuos ir medicinos mokslų daktarė, profesorė, buvusi kandidatė į Ukrainos prezidentus Olga Bogomolec. „Anykštai“ ji sakė, kad su Lietuva ją sieja giminės šaknys, o su Anykščiais – namų ikonos.

Nėra Prezidento šalininkė, bet nemano, kad dabar laikas jį kritikuoti

O. Bogomolec yra Ukrainos namų ikonų muziejaus įkūrėja. Šis muziejus – istorinio ir kultūrinio komplekso „Radomyslio pilis“ dalis. „Daug metų bendradarbiaujame su jūsų Angelų muziejumi. Angelų muziejuje buvo rengiamos mūsų muziejaus eksponatų parodos, o šiais metais bus ikonų paroda Arklio muziejuje. Rugpjūčio 18-ąją šios parodos atidarymas, o 19 dieną pas jus vyks bardų festivalis, į kurį mane pakvietė“, – kalbėjo O. Bogomolec. Arklio muziejuje bus eksponuojamos ikonos, kuriose yra pavaizduoti ir arkliai.

Profesorės O. Bogomolec tėvai – taip pat gydytojai ir taip pat profesoriai. Bogomolec pavardė iš kartos į kartą yra perduodama ir per moteriškąją liniją. Pasak profesorės, žinoma net 600 metų giminės genealogija, o jos protėviai gyveno Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, vėliau Abiejų tautų respublikoje.
„Anykštos“ paklausta, ar politika O. Bogomolec yra dar vienas jos hobis, kaip namų ikonos ir muzikavimas, ukrainietė sakė: „Ne hobis, o pilietinė pozicija. Aš organizavau visą medicinos pagalbą Maidane ir oranžinėje revoliucijoje. Po to buvau parlamento nare, paskui dirbau Mariupolyje karinėje ligoninėje.“
Ji dėstė, kad nėra Ukrainos Prezidento Volodimiro Zelenskio šalininkė, atvirai prieštarauja narkotinių medžiagų vartojimo Ukrainoje legalizavimui. Tačiau sakė mananti, kad dabar neturėtų būti rengiami nauji rinkimai.

„Nematau politinio pliuralizmo, nes parlamentas yra visiškai kontroliuojamas prezidento administracijos. Karinė padėtis pas mus nėra paskelbta ir žmonės gyvena savo gyvenimus. Kažkas vaikšto į restoranus, kažkas važiuoja atostogų. Juridiškai paskelbtos karinės padėties nėra. Bet kai šalyje vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, rinkimams – ne laikas. Ne laikas ir Prezidento kritikai“, – poziciją dėstė profesorė.

Pabėgėliai negrįš…

Prieš kurį laiką už kyšininkavimą buvo sulaikytas Odesos karinio komisariato vadovas, o lietuviai socialiniuose tinkluose diskutavo, ar reikia viešinti informaciją apie asmenis, kurie karo metu daro nusikaltimus. Neva žinios apie per karą lobstančius užnugario veikėjus gali pakenkti fronte kovojančių karių kovinei dvasiai.
„Kiekvienoje nacijoje yra didvyriai, liejantys kraują fronte ir yra vagys, marodieriai, nusikaltėliai, melagiai, kurie karą išnaudoja savo naudos siekiui. Labai ramiai žiūriu ir į kritiką politinės terpės viduje. Išsivalymas turi būti ne tik nuo išorės, bet ir nuo vidaus priešų. Europinės ir biblijinės vertybės – nevogti, nemeluoti, neišduoti“, – apie vidaus priešų viešinimą kalbėjo O. Bogomolec.

Profesorė aiškino, kad ukrainiečiai prisitaikė, priprato prie karo. O kas norėjo iš šalies išvažiuoti – jau išvažiavo.
„Ir deja, aš nejaučiu, kad dauguma išvažiavusiųjų grįš. Ypatingai moterys ir vaikai. Moterys rado darbą, o vaikai pradėjo lankyti mokyklas. Neatmetu, kad po karo, kai pradės jungtis šeimos, jos jungsis į atvirkščią pusę: tie, kas dabar Ukrainoje, išvažiuos pas anksčiau išvažiavusius. O tie, kas liko, adaptavosi prie karo. Pavojus, tai pavojus. Miegi koridoriuje ar vonioje. Paskui eini į darbą. Pas mus klinikoje darbas niekada nestoja, nėra elektros – yra prožektoriai bei generatoriai, nėra vandens – visada vandens atsarga bakuose, operacijos tęsiasi, pacientai konsultuojami. Vidiniai pojūčiai dabar lengvesni, nei buvo prieš metus. Prieš metus buvo labai baisu. Dabar baimė transformavosi į šaltą neapykantą ir stebuklo laukimą“, – aiškino O. Bogomolec.

Tiki stebuklais

„Anykštos“ perklausta, ar tikrai Ukrainos pergalė kare būtų tarytum stebuklas – juk stebuklai retai vyksta – O. Bogomolec sakė, kad ji stebuklais tikinti.
„Ukrainos resursai ir rezervai yra nepalyginamai mažesni, nei jų turi Rusija. Ukrainoje liko gal 20 milijonų gyventojų, Rusijoje – nepalyginamai daugiau. Jie turi savo gamybą, savo ginklus, didžiulį potencialą, kuris dar neįsijungė. Ukraina tokio potencialo neturi, Ukraina silpna šalis, kuri buvo visiškai nepasiruošusi apsiginti. Vakarų parama eina labai lėtai. Čia ne kritika, čia fakto fiksacija. 10, 20 ar 40 tankų per metus nieko nesprendžia, valstybės siena ir fronto linija labai didelė. Karių mes turime vis mažiau. Mes neturime informacijos apie praradimus, nes tie skaičiai labai skausmingi. Žūsta patys geriausieji. Yra tokių, kurie vaikšto su vyšyvankomis, kalba ukrainietiškai ir juodai vagia. Tačiau yra nekalbančių ukrainietiškai, nedėvinčių vyšyvankų, bet savanoriais išėjusių į frontą“, – pasakojo ukrainietė.

Nusprendė, kad vaikų gimtoji kalba bus ukrainiečių

O. Bogomolec dainuoja tik ukrainietiškai. Ji aiškino, kad rusiškai dabar „nebesidainuoja“. Profesorė dėstė, kad tėvai su ja kalbėjo rusiškai, o ji su savo vaikais – ukrainietiškai.
„Kai Ukraina tapo nepriklausoma ir tuo pat metu gimė mano pirmasis sūnus, nežiūrint į tai, kad su tėvais aš kalbėjau rusiškai, nusprendžiau su savo vaikais kalbėti ukrainietiškai. Mano vaikams ukrainiečių kalba yra jų mamos kalba, o man tai mano gimtoji kalba, mano šalies kalba, bambagyslė, kuri mane jungia su mano šalimi. Nors aš laisvai kalbu ir rusiškai, ir angliškai“, – dėstė O. Bogomolec.

Ji sakė mėgusi Dolskio, Okudžavos, Vysockio dainas, bet dabar supratusi, kad nebenori jų klausyti.
„Mes, ukrainiečiai, dabar turbūt turime teisę į vidinę emociją. Kai tavo vaikai skirtinguose miestuose, kai tu nežinai, ar ryte prabusi, ar kai tu prabusi, gyvi bus ir tavo artimieji, kai kiekvieną dieną mes laidojame savo draugus, mes turime teisę į emociją. Dabar yra didžiulis vidinis skausmas. Kiek metų turės praeiti, kol mes sugebėsime atleisti? Gal po 3-4 kartų palikuonims šis karas nebebus jų karas. Dabar suomiai su rusais normaliai bendrauja, bet kažkada jie kariavo ir prarado dalį savo teritorijos ir dalį savo žmonių. Šiandien mes turime teisę į emociją, net jei mes ir kažkiek neteisūs. Mes turime teisę jų neklausyti, neskaityti ir nežiūrėti į jų paminklus“, – kalbėjo profesorė O. Bogomolec.

Jos įsitikinimu, viena iš esminių ukrainiečių problemų buvo savivertės klausimas. Nes dar sovietmečiu susiformavo stereotipas, kad yra „normali“ rusų kalba ir kaimiečių kalba.
„Tie, kurie kalbėjo ukrainietiškai, buvo tarytum antrarūšiai. Šitą savyje turime sunaikinti“, – sakė O. Bogomolec.
Okupuotoje Rytų Ukrainoje, pasak pašnekovės, yra stipriai proru

iškų gyventojų, kurie eina kariauti prieš Ukrainą ir ilgisi sovietų sąjungos. O rusiškai kalbančioje Odesoje situacija, pasak O. Bogomolec, yra visai kitokia.
„Su Odesa mane sieja genetinės, istorinės šaknys. Mano močiutė odesietė, jos mama buvo iš Odesos graikų. Odesa – internacionalinis uostas. Internacionalinis uostas gyveno didelėje draugystėje. Aš dažnai būnu Odesoje, ten turiu labai daug draugų. Ir nors jie dažniausiai kalba rusų kalba, jie save identifikuoja ukrainiečiais. Odesa nesvajoja grįžti į sovietų sąjungą. Bent aš tokių žmonių Odesoje nesutikau“, – aiškino ukrainietė.

O. Bogomolec po „Purpurinio vakaro“ iškart namo neišvyks. Ji rugpjūčio 20 dieną dalyvaus Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje vyksiančiame Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjime ir 16 valandą surengs nemokamą koncertą.