Netekome Algirdo Žuko

Gyvenimas – kaip vėjas: smarkus, veržlus, kupinas energijos

In memoriam Algirdui Žukui

Netekome Algirdo Žuko, ilgamečio Utenos kaimiškosios seniūnijos seniūno, ilgamečio Utenos rajono savivaldybės tarybos nario, žmogaus-enciklopedijos, žinojusio visų seniūnijos žmonių gyvenimo istorijas, džiaugsmus ir bėdas ir sudėjusio savo patyrimus bei atsiminimus į tris knygas, kūrybingo šeimininko, savo sodybą Medenių kaime pavertusio tikru muziejumi, linksmuolio pasakotojo, gimusio ypatingą Lietuvos istorijoje dieną – kovo 11-ąją. Šią kovo 11-ąją, kai Lietuva minės atkurtos nepriklausomybės 30-metį, Algirdui Žukui būtų sukakę 78-eri…

Algirdo Žuko gimtinė – Remeikių kaimas (Anykščių rajonas), kur jis gimė 1942 m. Mokėsi ir baigė Voversių pradinę ir Skiemonių vidurinę mokyklas. 1962 m. išvyko mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją, Ekonomikos fakultetą. 1968 m. raudonu diplomu baigė studijas, įgydamas mokslinio agronomo išsilavinimą. Jam buvo pasiūlyta mokslus tęsti aspirantūroje, bet įvertinęs aplinkybes Algirdas pasiūlymo atsisakė. Baigęs mokslus gavo paskyrimą į Utenos žemės ūkio valdybą. Joje padirbėjęs keletą mėnesių pradėjo dirbti vyr. agronomu Klovinių kolūkyje. Nuo 1970 m. iki kolūkių griūties dirbo Biliakiemio kolūkio pirmininku.

Apie darbus po nepriklausomybės atkūrimo Algirdas linksmai pats yra pasakojęs: „Vėjai mane tada vis nupūsdavo į kitas vietas. Trejus metus (1995–1997 m.) darbavausi Utenos apskrities viršininko administracijos viršininko pavaduotoju. Darbo buvo daug, kolektyvas puikus, bet, pasikeitus valdžioms, nuėjau dirbti į tuometę Utenos aukštesniąją žemės ūkio ir maisto pramonės mokyklą (dabar – Utenos regioninis profesinio mokymo centras). Joje – vėl treji metai. Vėliau vėjas mane „atpūtė“ į draudimo kompaniją. Bedraudžiaujant vėl prabėgo treji metai. Tuo metu nepalikau ir politikos: 2000 m. buvau pasiūlytas kandidatuoti net į Utenos rajono savivaldybės mero postą. Ale nepasisekė. Skaičiavau, skaičiavau prieš rinkimus, kiek galėčiau balsų gauti, lyg ir užtekti turėjo, netgi daugiau nei reikėtų turėjau surinkti, bet pasirodė, kad per maža. Gal ne į tą pusę skaičiavau? Bet nieko tokio. Iš mero nutūpiau į seniūnus, bet daug laimingesnis buvau, nes meras tai renkamas, o seniūnas – amžiams…“

Utenos rajono savivaldybės administracijos Utenos seniūnijos (kaimiškosios) seniūnu Algirdas Žukas dirbo 13 metų, kol išėjo į pensiją. Bet ir išėjęs į pensiją, Algirdas nepasitraukė nuo politikos ir visuomeninės veiklos. Nuo 2013 m. jis užėmė likusią laisvą tarybos nario vietą ir buvo 2011–2015 m. kadencijos tarybos narys. Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše jis buvo išrinktas Utenos rajono savivaldybės tarybos nariu ir 2015–2019 m. kadencijai. Buvo Utenos krašto bendruomenės ir Pačkėnų kaimo bendruomenės narys, Medenių seniūnaitijos seniūnaitis.

Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio proga A. Žukas apdovanotas Utenos rajono savivaldybės atminimo ženklu ir Utenos rajono mero padėka už savivaldos ir bendruomeniškumo stiprinimą (2018 m.).

Visus savo patirtus išgyvenimus, džiaugsmus, nuotykius, sutiktus žmones, gimtojo ir kitų kaimų istorijas A. Žukas yra aprašęs dviejose memuarinės publicistikos knygose „Paprasto gyvenimo istorija“ ir atsiminimų knygoje „Likimai“. Pakeliui išvysti dienos šviesą yra ir ketvirtoji knyga. Deja, Algirdui jau neteks jos laikyti savo rankose… Knygos sudarytoja Genovaitė Šnurova patikino, kad paskutinė Algirdo Žuko knyga bus išleista be jokių abejonių ir tikrai pasieks skaitytoją.

Sunku rašyti ir sakyti apie Algirdą Žuką „buvo“. Jis labai mylėjo gyvenimą ir žmones, niekada nelikdavo abejingas kitų bėdoms, visada būdavo kupinas geros nuotaikos ir linksmų istorijų. Su juo kalbėtis ir jo klausytis buvo galima ištisas valandas: tiek daug Algirdas galėdavo papasakoti. Būdavo, skambini jam ir klausi: „Seniūne, kuo turit pasigirti?“. „Net drebu kaip noriu pasigirti. Ale neturiu kuo…,“ – kitame ragelio gale nuskardėdavo Algirdo balsas. Ir pilka kasdienybė nuskaidrėdavo…

Algirdas Žukas palaidotas vasario 10 d. naujosiose Utenos kapinėse šalia žmonos Emilijos, kurią sunkiai sergančią ir nesikeliančią iš patalo slaugė 15 metų. Liūdim kartu su sūnumi Audriumi ir jo šeima bei artimaisiais. Lenkiame galvą prieš Algirdo Žuko nuveiktus darbus, paliktą laiko neišdildomą pėdsaką Utenos krašte. Linksmuolis seniūnas, puikus bičiulis, spinduliuojantis vidinę energiją ir dvasios stiprybę – toks Algirdas Žukas išliks artimųjų, kolegų, visų jį pažinojusių atmintyje ir širdyse.