Netikiu mokslu tam, kad juo tikėčiau

Tikėti mokslu – tas pats, kas tikėti šventu bananu. Abu tikėjimai turi lygiai tokį pat pagrįstumą ir nėra nieko, labiau prieštaraujančio mokslo prigimčiai, kaip tikėjimas mokslu. Mokslu netikima, mokslo teorijomis ir net tiesomis nuolat abejojama, o jo tiesos objektas nuolat kritikuojamas. Mokslo prigimtis reikalauja ieškoti net pačių mažiausių plyšelių, kad būtų sugriautos jo tiesos. Toks savotiškas bakteriofagas.
Mokslas nuolat konkuruoja, į jo pamatus nuolat kėsinamasi, o jis kiekvieną dvejonę turi nuvainikuoti įrodančiais faktais. Ir bėda, jei dėl kažkokių priežasčių imama tikėti mokslu. Raginimas tikėti mokslu tėra toks pat bukas šūkis, kaip ir skandalą sukėlusi prieš dešimtmečius jau skambėjusi daina „Kas nešokinės tas py…as“. Absoliučiai bukas raginimas, skirtas kvailiausiems instinktams, pasidavimui bandos piemens nuomonei.
Mokslas konkuruoja faktais, ne autoritetais. Ką sakė autoritetai, kurie savo laiku patys buvo sutapatinti su faktais ir paversti mokslu? Žemę laiko banginiai, opiumas – pats geriausias vaistas, o cigaretės naudingos? Žindukas, pamirkytas alkoholyje, gerai nuramina kūdikius? Ir tai sakė mokslas, kuriuo taip pat turėtume tikėti? Mokslu turi abejoti, nes kai nebeabejoji, išduodi mokslą, kaip pasaulio pažinimo strategiją. Vienas iš Naujųjų amžių pradininkų, filosofas Rene Dekartas įvykdė revoliucinį proveržį, paneigęs tikėjimo ir autoriteto reikalavimą moksle, legalizuodamas mąstymą bei dvejojimą. „Abejoju, vadinasi, mąstau – mąstau, vadinasi, esu“. R.Dekartas rado pagrindimą mokslinio metodo šerdžiai, o dabar su reikalavimu tikėti mokslu vėl esame spaudžiami grįžti į scholastiško tikėjimo, o ne mokslo pasaulėžiūrą.
Mokslas, kaip ir bet kuri veikla, turi tradicijas, įtvirtintas ir palaikomas normas, galų gale įpročius, kurie nebūtinai yra teisingi, nors nekvestionuojami. Tai – paradigmos. Būkit tikri, jei imama šūkauti lozungais, jei oponentai imami demonizuoti, verčiami priešais „pažangiajai žmonijai“, užgauliojami iki apšaukimo išsigimėliais, kuriuos reikia naikinti (prisiminkime, ką daryti ragino buvęs Seimo apsaugos viršininkas, ar koks ten „titulas“), o faktai, įrodymai ir pats klausimų kėlimas kategoriškai ignoruojami – tai ne mokslas. Greičiau – kokių nors „iranų islamų“ revoliucijos.
O kas atsakoma į užduodamus klausimus apie tas pačias vakcinas, klimato kaitą, ekologiją ir t.t.? Neaiškumai, nesutapimai, prieštaravimai skelbiamai „mokslo“ teorijai tiesiog apšaukiami nereikšmingomis klastotėmis, marginalų kuriamomis sąmokslų teorijomis. Ir tikrai – jei vienas didelio ugnikalnio išsiveržimas užnuodija žemę labiau nei visa žmonijos veikla per visą istoriją – ar tai ne argumentas tikėti mokslu ir įvesti naujus turto mokesčius? „Tiesos“ kartojamos, kol atbukinama kritika. Net apskaičiuota, kiek kartų melą reikia kartoti, kad būtų pasiektas įtikinimas jį esant tiesa. Labai geras būdas melui įtvirtinti – į jį įtraukti vaikus (seniai kruviniausių propagandistų išbandytas metodas).
Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad mokslu turime dvejoti kaip tokiu. Anaiptol. Visa į galvą netelpanti pasaulinė kvailybė pasiekta tik todėl, kad išaugo karta, kuri mokslu netiki, o mokslas nebėra idealas. Vienai paauglei aišku, kaip pasaulį gelbėti, kad jis nepavirstų „Pragaro keptuve“ (nors minėta paauglė net nelanko mokyklos, nes pastaroji tikriausiai „tik griauna asmenybės originalumą“), kitai aišku, kad Australijos nėra, nes ji senoviniuose žemėlapiuose nepažymėta. Aišku ir tiems keliasdešimčiai tūkstančių, pažymėjusių, kad patinka, jog Australija neegzistuoja. Protu nesuvokiama, kad Vakaruose pirmą kartą išaugo karta, kuri yra mažiau išsilavinusi nei jų tėvų karta.
Dažnai ji ir yra ta raginanti „tikėti mokslu“ grupė. Grupė, kuri, pritrūkusi mokslinio metodo argumentų (t.y. atsako į kritiką pateikiant įrodymus), paprasčiausiai...

Šis turinys yra matomas tik registruotiems anyksta.lt vartotojams, įsigijus portalo naujienų prenumeratą.
Portalo anyksta.lt naujienų prenumeratą galite įsigyti čia.

Jau esate prisiregistravęs? Prisijunkite: