Paskutinį pavasario mėnesį jaunimo kūrybą Jums atpūtė poezijos vėjai. „Poezijos pavasario“ įkvėpti, dalinamės penkių gimnazistų eilėmis, kurios leis paklaidžioti po slapčiausius ir įdomiausius pasąmonės kampelius.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos pirmokės Amelijos Kriugiškytės eiles atsiuntė mokytoja Rasa Lazauskienė, trečiokės Gabrielės Prismakovos – mokytoja Virginija Ivanauskaitė. O ilgametė projekto bičiulė, Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė konsultavo abiturientę Gabrielę Augaitę. Rokiškio r. Juodupės gimnazijos mokytojos Alinos Zunkienės mokinė Paula Vasiliauskaitė kviečia trumpam sustoti ir atsigręžti į mus supančią gamtą, mėgautis „bičių zvimbimu ir paukščių čiulbėjimu…“, branginti ir vertinti tai, kas svarbiausia. Projekte debiutuoja ir Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientas Nemunas Kėželis, kurį konsultavo mokytoja Virginija Kalvanaitė.
Malonaus skaitymo!
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Amelija Kriugiškytė, I klasė
Amelija sako, kad kuria tai, kas jai suteikia džiaugsmo, ramybės ir pasitikėjimo. „Suprantu, kad tik kūryboje randu laisvę savo mintims, savo širdžiai. Eilėraščių temos gimsta iš natūralios aplinkos, patirtų išgyvenimų,“ – sako moksleivė.
Autobusas
Miesto autobusas,
užimtos vietos,
vairuotojo piktai laimingas veidas,
paauglių juokas autobuso gale.
Senyvų žmonių per stiprūs kvepalai,
ar telefono skambučio garsai
ir pasipiktinę veidai,
nes jiems ir vėl nepatinka, ką dėvi paaugliai.
Tos plačios kelnės ir aptemti marškinėliai,
dažnai suplyšę džinsai ir akys telefono ekrane,
dar galvos skausmą varo tas jų
juokas autobuso gale.
Tu esi melagis
Melagis,
jame slypi melagis,
jis meluoja ir man ir sau,
jis meluoja visiems,
iš jo burnos eina žodžiai, kuriais aš tikiu.
Tikiu žodžiais, kurie yra kvailas jo melas,
melas be sustojimo,
melas be skausmo.
Jo viduje gyvena velnias,
kuris atgimsta tada, kai jam blogai.
Kai jis pradeda iš naujo nekęsti savęs ir kito,
jis tai parodo melu, pykčiu,
neapykantos pilnu žvilgsniu.
Bijok nebijodamas
Bijok nebijodamas gyventi,
nebijok svajoti, tikėti ir mylėti,
daryk tai, kas patinka be jokių minčių to nedaryti.
Gal greitai atrasi laimę visur ir visada,
nors ir sunku bebūtų.
Laimingas pasijusi bent trumpam,
tiesiog svajok, tikėk ir mylėk nebijodamas gyventi.
Tu galvojai
Tu galvojai, kad niekam nerūpi,
kad niekada nieko nebuvo tavo pusėje.
Tu man rūpėjai, ir aš buvau šalia.
Nepastebėtas tyliai išėjai iš širdies manos,
nuolat kartodavai, kad tau aš patinku.
Tik į akis manas žiūrėjai savo patikliu žvilgsniu.
Tavo apkabinimai buvo pilni jaukumo,
o dabar tu į mane žiūri tuštumos pilnu žvilgsniu.
Tirpsta mano mintys
Tirpsta mano mintys tavo sapnuose,
kaskart kai kojos įsminga žemės laukuose.
Stiklu padengtos akys,
mano mintys tavo sapnuose.
Grimztu gilyn tik savo sapnuose,
O akyse sudūžta stiklas.
Tai nebuvo akių stiklas, tai buvo veidrodis,
kuris iškyla tavo sapnuose.
Mano mintys tavo sapnuose,
tavo atvaizdas lyg veidrody tavam,
kuris stovi prieš mane,
ir mano akyse tik kruvini stiklai.
Gabrielė Prismakova, III klasė
Merginos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Ivanauskaitė sako: „Gabrielė yra kūrybinga, atkakli asmenybė, siekianti save realizuoti. Viena iš savirealizacijos sričių – poezija. Gabrielės eilėraščiai atskleidžia kupiną emocijų ir išgyvenimų jauno žmogaus pasaulį. Linkiu Gabrielei kūrybinės sėkmės!“
*
Ir vėl ta tyla…
Tik šįkart ne aš ją,
O ji mane
Taip slegia ir migdo.
Užsimerkiu…
Mėnulio jaunatis mane ramins,
Sapnuos lengvai mane svaigins
Dangus –
Skambės kaip klavesinas,
Man bučinį padovanos,
Mane skraidins jis – tokią tyrą,
Lyg plunksną nusineš nakty.
Ryte – laukimas,
Slidžios gatvės,
Šlapdriba,
Tamsėjanti diena.
Žiema…
Vandens lašai palietę skruostus
Šnabždės man apie skausmą…
Svajų ir lūkesčių prisirpusi esu,
Gyvenime, pabūki man draugu!..
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Gabrielė Augaitė, IV klasė
Nepatogu
Kalbėti apie didelius dalykus paprastais žodžiais keblu. O kartais sakau aplinkiniams: „Nepatogu“. Todėl prabylu eilėmis.
Esu nepatogus žmogus.
Sako – nusikirpk plaukus,
susišukuok mintis.
Sakyk tai, kas saugu,
ir nežiūrėk į akis.
Sako – nesvajok per garsiai,
nes klauso, stebi, sveria.
Prisitaikyk prie formos,
tada lengviau gyventi bus.
Bet man kažkas vis kirba,
kaip ugnis rusena po oda,
lyg būčiau svetimame kambary,
kur viskas – ne sava.
Aš matau tą jų teatrą,
tą „normalumo“ žaidimą.
Ir nors kartais noris nutilti,
aš verčiau būsiu kilimas.
Ne visad drąsu kalbėti,
kai tavo balsas dreba.
Bet jei nutylėsiu apie save –
kas tada liks iš manęs?
Tegu vadina keistu,
tegu juokias iš šono –
geriau būti tikru
nei šešėliu be tono.
Ir išrėkiau eilėmis apie dalykus, kurie… svarbūs. Ir dabar, taip man rašant, eilių prasmė menkėja.
Telieka eilės.
Rokiškio r. Juodupės gimnazija
Paula Vasiliauskaitė, 8 klasė
Tėvynei
Kai pažiūriu į savo tėvynės gamtą,
Prisėdu ir įvertinu ją,
Pasaulis staiga nustoja suktis.
Žiūriu į baltus,
Lėtai dangumi slenkančius debesis,
Į mėlynas neužmirštuoles,
Žydinčias apaugusio žolynais namo kieme.
Kokia graži yra gamta,
Žavinti ramia ir švelnia jūra,
Bičių zvimbimu ir paukščių čiulbėjimu…
Atrodo, ji yra tylios svajonės dalis.
Gamtos grožis yra ramus ir laisvas
Pabėgimas nuo visuomenės.
Jos švelniame glėbyje
Randame ramybę protui ir širdžiai.
Kai aš ten,
Gyvenimas sustoja,
Visi vargai nutyla
Ir skamba gražiausios melodijos.
Gal esu apsėsta,
O gal esu priklausoma,
Bet tai nėra pavojinga.
Lietuvos gamta yra tai, kam aš priklausau
Šiandien, rytoj, amžinai.
***
Gražiausia aš jaučiuosi
Stovėdama šiltame saulės spindulyje,
Stovėdama ant šios žemės,
Žinodama, kad būdama čia
Aš kažkam priklausau,
Aš esu kažkieno dalis,
Esu lietuvaitė.
Pasidabinusi tautine suknele bėgu per pievas, laukus,
Saulės spinduliai kaitina mano kūną,
Bet tuoj pradės lyti…
Išsigąsčiau, pabėgčiau namo, bet
Šioje laisvoje šalyje
Aš galiu šokti lietuje
Ir svajoti pievose netrukdoma griaustinio ir žaibų.
Galiu atsitverti ir pamatyti, kas iš tikro aš esu,
Kuo Lietuvos istorija mane pavertė,
Ko aš iš jos išmokau.
Ir nereikia praverti plyšių, kažkur pralįsti ar pritapti,
Nes ši šalis ir jos visuomenė man atvėrė duris.
Dabar lengvai galiu praeiti.
Praėjusi matau pasakų pasaulį,
Žydras spalvas, neįsivaizduojamą reginį:
Aplink skraidančius ir čiulbančius paukščius,
Spalvotus drugelius, žaliuojančius medžius,
Debesis, lėtai judančius mėlyname danguje…
Suprantu, kad man privalu tikėti pasakų pasauliu.
Tikėti mitais ir fėjomis, tikėti ir galėti.
Tradiciškai šokti pagal liaudies dainas.
Čia aš pritampu ir tampu visuomenės dalimi.
Tad meldžiuosi viskam, kas aukščiau,
Kad leistų man likti šiame šiltame saulės spindulyje,
Ir leistų amžinai stovėti ant šios žemės.
***
Jei Lietuva būtų žmogus,
Aš jį mylėčiau,
Kaip myliu žvaigždėtą naktį,
Saulę ir mėnulį
Ar Saturno žiedus.
Jei ji būtų žmogus,
Tai būtų pasaulio Karalienė,
Žmonės ją garbintų taip stipriai,
Kad garbė pasiektų dangų,
Tada debesys susiglaustų
Ir niekad nesiskirtų…
Lietuva būtų žmogus,
Galintis viską,
Priimantis kitus,
Mokantis būti stiprus ir tikintis, kad klysti žmogiška.
Jis būtų nesustabdomas kaip Betmenas,
Visada būtų teisus ir besiaiškinantis, kodėl
Žmonės linkę daryti blogus darbus…
Jis suprastų mus.
_ _ _
Aš branginu Lietuvą.
Nors ji nėra žmogus,
Ji viskas, ko man reikia,
Viskas, kas aš esu.
Biržų „Saulės“ gimnazija
Nemunas Kėželis, XII klasė
Eilėraščiai
„Krito žvaigždės“
Aš imu
Aš imu kraujuotą, apšalusį kardą
dar kartą talžyti tavo mirtinai sustingusią širdį.
Aš imu jo ašmenis, išbadau tavo baimę
ir tirpdau ją jau tirpstančiame sniege.
Ar jau pajutai, kaip ledas traukiasi?
Kaip širdis ima plakti
po sustingusia tuštuma?
Aš imu pirštinę ir uždengiu tavo lūpas,
kurios niekada nepravėrė vartų nei žodžiams, nei dėkingumui.
Aš imu tavo ranką ir traukiu tave į medį,
į tą vienintelį, kur šalčio sukaustytos šakos dar šnabžda.
Ar jauti, kaip ledas po kojomis ima skeldėti?
Kaip sniegas paverčia tave tuo, kuo bijai tapti?
Aš traukiu tave artyn, ten, kur nebus nei vėjo,
nei žiemos, nei paskutinio speigo gniaužtų.
Ar tu jauti, kaip širdis plaka ir snaigės puošia tave?
Talžomas
Net jeigu vėl aš sutiksiu būti
verčiamas tyliai į dulkes, į šukes,
kas man beliks po šio trapumo malonės?
Kas, jei dar kartą iš naujo teks suklupti?
Kiekviena skeveldra savyje tyliai kalba –
šiukšlė ir deimantas yra iš to paties kūno.
Tik dūžiai, tik randai sugeba paslaptis glausti,
kiekvienas skausmas tampa
mažuoju sapnu.
Net jeigu vėl aš sutiksiu būti skaldomas,
į dulkes, į niekį, į tylų amžinybės
kvėpavimą,
liks manyje tūkstantis sielos
atspindžių –
dar dainuojančių, dar švytinčių…
dar gyvų.
Jūra
Toks gilus liūdesys,
užsupo mano širdį,
tarytum jūros audra sausio mėnesį.
Skausmo bangos daužo mano kūno platybes,
kiekgi kartėlio aš kentėsiu,
kiek skausmo gali tilpti mano širdyje?
Kaip perprasti kranto ilgesį,
kaip išplaukti į krantą iš monotonijos dugno?
Juk viskas gyvenime turi priežastį,
pasakyk man, žmogau,
kodėl gyvenimo dalia – išgyventi audras, likti gyvam? Dėl ko?
Juk audros nevyksta kiekvieną mėnesį,
o jos vis daužo mano kūną.
„Viskas gerai, – tarė viltis, –
nuplaukti į saugią salą,
pagyti, sustiprėti, suprasti.“
Gyvenimas ar taip, ar taip laikinas.
Kas toliau? Kokia kita stotelė?
Pasirinkai
Laikydamas rožančių, klūpodamas ant
žemės, kur viskas jau seniai atleista, suspaudi save tarp pirštų kilpų
tarsi virvė, kuri išmokė laikytis, bet ne išsilaisvinti.
Ir kiekvienas „Tėve mūsų“
krenta kaip lapas – geltonas, sausas, o naktis šalia laukia tavo tylos,
nes maldos, kaip ir baimės, baigiasi.
Galėjai būti vėjas laisvas,
bet pasilikai
tarp nesuskaičiuotų
akimirkų, kurios galiausiai nieko nereiškia.
Sielos nuostolis
Savęs atrakinti nepavyksta,
tenoriu numarinti, tenoriu susprogdinti,
tą sielą be sparnų, tą kūną be gyvybės nuraminti.
O aš skęstu, pametu bilietą į namus,
Liudiju sau, ir sau, tik sau –
esu tuščias, apgaudinėju sielvartą,
turiu priklausomybę elgetaut nežinia kur ir kam,
Bandau parduot tuos mirties vartus.
Darausi vienas – trys sluoksniai vartų gausaus metalo,
ir tunelyje bejėgis – skraidyti net negaliu.
Ir vėl sunku,
ir vėl baugu
matyti save skęstantį vėl ir vėl,
įrašau deginimą, liepsnas nuodingoje pašvaistėje.
Liudytojas nykimo
išdegindamas ir save.
Griūtis
Aukštyn, aukštyn
Tavojoj šypsenoj aš skęstu, gęstu,
Sunaikino mano jėgą, tą, kurią laikiau savo stiprybe.
Spėjo ir akis rūgštimi deginti,
gal norėjo padėti pamiršti tai,
ką jau seniai pamiršau, ką
vadinau namais, kai žemė po kojom pavirto sūriom bangom.
Rankos ištiestos, bet tave pasiekti – kaip lietų sugaut,
tik rūgštis lieka –
priminimas, kad buvau per arti.
O toliau purvais
dengiu savo odą, kuri prisilietimams jau atspari.
Taurė
Iš beviltiško gedėjimo ir savęs apraudojimo
manijos vakarais
pradėjau tikėti Dievu,
neišspausdamas nė vienos ašaros, tik lauke lijo.
Tokia graužatis –
kas beliko – toliau gedėti,
esu dūžtanti taurė, pilna vyno.
Sulipdęs save, bandau gyventi,–
vyno kraujas teka pro skausmo kraštelius.
Tuštumos aidas
Tarsi pradeginta oda mano kūnas pamažu nyksta,
prarandu savastį, kai laikas graužia mano esybę lyg rūgštis.
Tyliai žiūriu, kaip mano atspindys
virsta šešėliu,
atrodo, kad vėjas nupučia mano daleles, palikdamas tik tuščią kiautą.
Viduje plyšta kažkas nematoma, palikdamas tik tuštumos aidą.
Prasmė
Jei tik žodžiai turėtų prasmę…
Gal kažkur slypi prasmingi žodžiai,
kurie nėra pavartoti, kažkur slypi žodžiai,
kurie padaro žmones laimingus,
kažkur teka žodinė energija
kažkam žodžiai
neskaudina širdies…
Bet kas dabar šiame pasaulyje yra prasminga?
Įkąsti, įskaudinti, sužeisti, prakeikti?
Ar įkvėpti, sujaudinti, nustebinti, pralinksminti?
Koks pasaulis dabar prasmingas?
Bjaurus, korumpuotas, ligotas?
Gražus, spalvingas, pozityvus?
Kas suteikia prasmę?
Nostalgija
Aš pamenu tą lūžtančią valtį ir atvaizdą,
kur kadaise žibėjo eksterminė šypsena kaip griaustinio kirtis.
O lelijų žiedus gaudžiau žvilgsniais –
balti, violetiniai, geltoni – tokio grožio,
paskęstantys srovės traukime į
dugną.
Ir traukė, ir traukė, nebebuvo kuo kvėpuoti,
bet aš pasilikau toje saugioje erdvėje,
kuri jau byrėjo, kur oda tapo išbrinkusi,
ir ryšio nebebuvo.
Chemija tarp mūsų
Rūkau. Kiek dūmų – kambarys pilnas anglies,
O azotas lyg tuštuma spaudžia man širdį.
Pagalvė prisigėrusi H₂O – ne tik vandens,
bet ir mano ašarų druskos, kur NaCl lieka kaip randas.
Gyvsidabris tarp mūsų – lėtai, bet nuodija.
Tavo žodžiai lyg švinas giliai įsismelkė į kraują.
Aplink mane – CO₂, uždusimo būsena,
Ir deguonies molekulės tampa vis retesnės.
Tavo pažadai buvo kaip chloras – skaidrūs,
bet plaučiai užsidarė, kai tavimi bandžiau kvėpuoti.
O buteliai etanolio, C₂H₆O, skandino mintis,
kai gliukozės saldumas – tavo šypsena – tapo kartus.
H₂SO₄ – tavo prisilietimai tirpino mane
lyg rūgštis, kuri ėda iki paskutinio sluoksnio.
Ir aš išdraskytas molekulė po molekulės
Lieku tik dulkėmis – amorfiška anglim.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
