Niekada nebebūsim mes broliai…

Ne savo noru anykštėne tapusi ukrainietė Olena Gorinova tiki, jog grįš namo į Černihivą, nors namo, kuriame ji gyveno su keturiolikmečiu sūnumi ir savo motina, nebėra.
O.Gorinova dirba Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje, šią mokyklą lanko jos sūnus Ivanas. O 74 -erių metų amžiaus motina liko karo suniokotame Černihive. Olena, pagal išsilavinimą pradinių klasių ir ukrainiečių filologijos mokytoja, prieš karą vadovavo vienai iš Černihivo kavinių.

Mes gyvenome priemiestyje, mama iš karto sakė – prisileisk vandens, bombos gali sunaikinti vandentiekį. Mačiau tankus, net nesupratau, kieno tai tankai. Jų buvo labai daug. Mamai sakiau, kad reikia viską mesti ir išvažiuoti iš užmiesčio. Nes tankai jau čia. Mes gyvenome prie sienos ir jie labai greitai iki mūsų atėjo. Jeigu mes iš savo namo nebūtume išvažiavę, mūsų dabar tarp gyvųjų nebūtų. Nes namo dabar nebėra… Aš gyvai nemačiau sugriauto namo, tik nuotraukose. Mes iš karto persikėlėme į miesto centrą, o mūsų priemiestyje vyko koviniai veiksmai“, – „Anykštai“ pasakojo O.Gorinova.

Apsiaustame Černihive Olena gyveno mėnesį. „Priemiesčiai buvo greitai užimti, bet Černihivo meras neleido užimti miesto. Jis apgynė Černihivą. Buvo kovos. Apšaudymai. Kai sugadino infrastruktūrą, žmonės išėjo remontuoti vandens trasų, o juos žudė. Bombų garsą atpažįstu… Per mėnesį sėdėjimo rūsyje pradėjo drebėti rankos, iš rūsio išeidavom gal 15 minučių, kad vaikai pakvėpuotų oru. Vaikus migdėme rūsiuose, kuriuose 3 laipsniai šilumos, drėgmė. Bet visiems norėjosi gyventi – ir vaikams, ir seneliams. Supratau, kad reikia bėgti, kad reikia išvažiuoti. Per tą karo mėnesį rezultatus labiausiai pajuto nervų sistema. Pro šalį tai nenueina: negali likti abejingas ir šaltakraujiškas. Kai atsirado pirma galimybė išeiti į parduotuvę, ėjom su sūnumi, sakau – aš žiūrėsiu po kojomis, o tu žiūrėk į dangų. Parduotuvė – eilinė tarybinių laikų kaimo parduotuvė. Prekystalis, ant jo kažkokios prekės. Nusipirkti gali ne to, ko nori ir ko reikia, o tai, kas yra. Į Černihivą nieko nebuvo galima įvežti. Aš puikiai suprantu merą, kuris koordinavo miesto gynybą ir aprūpinimą – niekas juk neturėjo patirties, kaip ginti miestą, kaip paskirstyti likusius produktus. Taikos metu duona kainavo 20 grivnų, karo metu už ją prašė ir 120 grivnų. Žmonės patys kepdavo duoną, juos bekepančius apšaudydavo. Pradžioje bent sirenos apie pavojus įspėdavo, bet vėliau ir sirenos nutilo, nes buvo ir jos subombarduotos. Taip ir gyvenome: išeini iš slėptuvės, ir nežinai – grįši atgal ar negrįši“, – atsiminimais iš apsiausto Černihivo dalinosi O.Gorinova.

Lietuvą pasirinko dėl mūsų šalies įvaizdžio

Ar bėgti iš Ukrainos, O.Gorinova dvejojo, tačiau suprato, kad rizikuoja ne tik savo, bet keturiolikmečio sūnaus gyvybe. „Laukėme miesto „valymo“, mama spaudė: „Išvežk vaiką“. Nebuvo organizuotos evakuacijos. Mums pasakė, jog galime išvažiuoti, bet patys turėtume prisiimti atsakomybę. Nuėjome į Žydų centrą, paprašėme, ar negalėtų mūsų priimti į savo autobusą. Pasakė būti pasiruošus – bet kuriuo momentu gali atvažiuoti autobusas. Ryte autobusas neatvažiavo, atvažiavo vakare, jau buvo tamsu. Sutemus išvažiuoti labai baisu, nes Černihivas buvo apsuptas iš visų pusių. Buvo likęs tik tiltas – vienintelė vieta, per kurią galima ištrūkti iš Černihivo. Ir tiltas buvo apšaudomas. Mūsų autobusas turbūt buvo paskutinis, kuris išvažiavo iš Černihivo. Buvo geras vairuotojas, kuris tik mums atvažiavus į Kijivą pasakė, kad Dievas mūsų pagailėjo – pervažiavome minų lauką. Kitą dieną tiltas buvo suprogdintas, žmonės bandė peršliaužti tilto liekanomis, eiti per pėsčiųjų tiltą. Bėgantys iš miesto buvo apšaudomi. Labai daug žmonių žuvo ar dingo be žinios.

Mano mama liko Černihive. Vyresniems žmonėms sunku išvažiuoti. Dažnai būdavau Lvive, žinojau, kokia graži geležinkelio stotis. Bet kai Lvivo stotį pamačiau per karą… Visai kita emocija.

Blogiau buvo tik Varšuvos stotyje. Dėl baimės. Dėl žmonių kiekio. Tu išvažiuoji į nežinomybę. Turi tik krepšį su šiek tiek daiktų, šiek tiek pinigų. Elektra Černihive dingo 24-ąją, nusiimti pinigų iš sąskaitos jau nebegalėjai, bankomatai neveikė. Kiek turėjau namuose grynųjų, su tiek turėjau ir išvažiuoti. Stotyje be galo daug žmonių. Jeigu dar būtum vienas, o dabar – su vaiku. Atsakomybė už vaiką, beprotiška baimė. Šokas, su kuriuo paskui reikėjo tvarkytis. Tik iš antro karto iš Lvivo sugebėjau išvažiuoti – pirmuoju bandymu nepajėgiau, grįžau pas pažįstamus, pas kuriuos nakvojome“, – kalbėjo ukrainietė.

Ji sakė, kad jau karo pradžioje sulaukusi buvusių savo mokinių, kurie dabar papulkininkiai ir pulkininkai, skambučių, raginimų išvažiuoti iš Ukrainos.
Pradžioje ji svarstė vykti į Kanadą, nes šioje šalyje stipri ukrainiečių diaspora, tačiau į Kanadą įvažiuoti sudėtinga, paaiškėjo, jog vizos laukti gali tekti ilgą laiką. „Girdėjome, kad Lietuva ukrainiečius priima kaip saviškius. Atsiliepimai paskatino rinktis Lietuvą ir kovo 29-ąją atvažiavome“, – sakė O.Gorinova.

Karas padalijo gyvenimą

O.Gorinova nuolat susiskambina su Černihive likusia motina. „Vasarą ji nuėjo iki namų. Man telefonu sako: „Lena – Jūs grįšit, aš bulvių pasodinsiu (verkia -aut. past.). Ji laukia. 70-80 proc. ukrainiečių grįš namo. Dalis negrįš, nes nebėra kur grįžti. Ir man neaišku, kur grįžti. Aš negaliu valstybei pateikti pretenzijų. Negaliu pasakyti – atstatykite mano namą. Šalyje juk karas. Negaliu nieko iš valstybės prašyti, suprantu, kad yra didesnių problemų nei mūsų namas. Černihive man galėtų suteikti bendrabutį. Tikiuosi, kad mane su vaiku ten išgirstų. Bet pasikartojimo, ką jau matei, baimė kol kas neleidžia grįžti. Anykščiuose, bendrabutyje, kartu su mumis gyvena merginos iš Charkivo, bet kai jos išvažiavo iš Charkivo, nieko panašaus ten dar nebuvo. Jos nematė. Joms lengviau. Aš mačiau ir liko baimė. Kai pirmąją karo dieną reikėjo bėgti iš namų… Mano mašinoje vaikas ir mama… Ir aš matau tankus. Dabar apskritai bijau sėsti prie automobilio vairo. Iš karto, kai sėdu prie vairo, prisimenu tankų koloną. Tas paveikslas prieš akis. Kalbuosi su pedagogų kolektyvu – buvo gyvenimas iki vasario 24-osios ir gyvenimas po vasario 24-osios. Gyvenimas persiskyrė. Kaip viena ilga diena. Mes ieškome savęs šioje dienoje. Ukrainoje labai daug užminuotos žemės, pavojinga ten grįžti, ypač paaugliams. Ir tiek dar skausmo ten bus. Kai jau leido važiuoti plentu Černihivas-Kijivas, važiavo juo mašina, pamatė vairuotojas pažįstamus, pasuko į kelkraštį ir automobilis sprogo. Ir neokupuotose teritorijose primėtyta sprogmenų, net žaislų formos. Vaikams įdomu, ima…“ – kalbėjo O.Gorinova. Ji tik džiaugiasi, kad sūnui Ivanui karas sukėlė mažiau streso nei jai pačiai. Ukrainietė kalbėjo, kad, kiek tik pajėgė, tiek stengėsi sūnų apsaugoti nuo blogų emocijų. Kita vertus, pasak O.Gorinovos, tas saugojimas turi ir neigiamų pusių. „Vaikai turės istoriją perduoti kitoms kartoms, bet aš nenoriu, kad mano sūnus prabustų nuo šūvių, kad jis atsimintų tą paveikslą, kai mes bijojome žiūrėti pro langą…“ – „Anykštai“ sakė ukrainietė.

Rusai jaučiasi viršesni

Černihivas – rusakalbių miestas. Pasak O.Gorinovos, kai reikėjo gelbėtis ir vienas kitam padėti, niekas nesvarstė, ar tu rusas, ar ukrainietis. Tačiau moteris sakė, kad buvo ir yra šiame mieste ir Putino mylėtojų, kurie sveikino okupantus. „Nesuprantu kodėl tie, kuriems visą laiką buvo bloga Ukrainoje, neišvažiavo į tą šalį, kur jiems gera. Mes gyvenome savo gyvenimą, mes nieko neužpuolėme. Daug pas mus problemų, bet tai mūsų problemos. Mes neprašėmė tų problemų spręsti. Kuo aš, mokytoja, kalta? Sako, bombarduoja nacikus. Mes gyvenome trise – aš, mama ir vaikas. Nacikai… Kariaujančių rusų Ukrainoje nebuvo labai daug, buvo Mordovija, Baškirija, Buriatija … Kaip mes žiūrim į rusus, kai mūsų giminės Rusijoje gyvena? Kai kalbėjome su jais, sakiau, kad pas mus nėra geriamojo vandens, kad semiam vandenį iš upės, ir man atsakė: „Apgailestaujame“… Kai Anykščiuose matau automobilius su rusiškais ar baltarusiškais numeriais, o tokių mačiau, man verda kraujas. Skausmas, nuoskauda dėl to, kad mes su sūnumi išrauti su šaknimis, įmesti į svetimą žemę. Kai skaitau vertinimus, kad Pabaltijo šalys – tai spjūvis pasaulio žemėlapyje, aš tuos vertintojus užjaučiu. Tikrai užjaučiu. Ar bus bendravimo barjeras su giminėmis, kurie gyvena Rusijoje? Bus. Jie mūsų nesuprato ir mes jų nesuprasime. Taip, laikas išgydys. Šiandien perskaičiau tokią frazę – žmonėms charakteringa užmiršti istorijos pamokas. Užsimirš, bet nebus taip, kaip buvo anksčiau. Aš, kaip tikintis žmogus, neturiu teisės žudyti … bet skausmas, neapykanta rusams išliks. Negaliu sakyti, kad aš juos galiu užpulti. Aš – žmogus, aš turiu elgtis kaip žmogus. Nors jie su mumis žmoniškai nesielgė. Skaičiau lakūnų, kurie bombardavo Černihivą, interviu. Kai jų klausė: „Jūs supratote, kad bombardavote gyvenamuosius namus?“, jie atsakė – „Taip.“ Tarpusavyje lakūnai šnekėjosi apie Vinicą, sakė –„ Uch, gražiai ten padarėme“. Galvoju, Dieve, jums gi gyvenimas priekyje, jums teks mokėti už tai, ką padarėte. Brangiai mokėti. Jų vaikai sumokės. Jie juk ant savo vaikų kryžius uždėjo. Už viską reikia mokėti ateinančioms kartoms. Černihive bomba nukrito į stadioną. Gali būti, kad rusų lakūnas pagailėjo mūsų ir tyčia numetė bombą į stadioną, o ne ant gyvenamojo namo. Kokių mes sugyvenimo su Rusija modelių ateityje ieškosime, aš nežinau. Norėtųsi, kad jie išjaustų mūsų likimą, jeigu, kaip jie sako, „mes, atėję su karu pas jus, padarėme jus laimingus“, mes pasiruošę šita laime pasidalyti, pasiruošę atiduoti visą šitą laimę. Imkite. Ar būsite jūs laimingi? Tarp rusų yra žmonių, yra nežmonių, kurie kalba, kad Ukrainos nacijos nėra. Bet jie ir apie kitas nacijas taip kalba. Rusams santykiuose su kitomis nacijomis yra būdingas viršenybės jutimas. Ir tai nesikeičia. Mes leidome, pasaulis leido jiems taip jaustis, taip su kitais elgtis. Laikykite jūs save geriausia pasaulio nacija, niekas netrukdo. Bet ko jūs lendate pas mus? Kodėl jūs iš manęs atimate teisę gyventi namuose, atimate mano teisę į darbą. Aš neprašiau, kad mane išvaduotų“, – aiškino O.Gorinova.

Gyvename Zelenskio epochoje

O.Gorinova kalbėjo, kad per Ukrainos prezidento rinkimus balsavo už Volodimirą Zelenskį, paskui juo nusivylė, o dabar laiko didvyriu.
„V.Zelenskis dabar užims prezidento, turinčio patirties, kaip valdyti šalį karo metu, nišą. Perskaičiau neseniai frazę: „Dieve duok man ne tai, ko aš prašau, o tai, ko man reikia“. Mūsų lūkesčiai po balsavimo už V.Zelenskį nepasiteisino. Bet mes tada nežinojome, kas laukia šalies ir paties Prezidento. Jaunas Prezidentas, ne viskas jam pavyko, ir mes pykome. Bet dabar, kai karas… Prezidentas liko šalyje, Prezidentas kariauja, Prezidentas prašo pagalbos. Prezidentas, prašantis pagalbos… Jis sau asmeniškai nieko neprašo, jis prašo savo tautai. Matosi, kaip pasikeitė jo veidas, per pusmetį jauno žmogaus veidą išvagojo gyvenimo raukšlės. V.Zelenskis – Prezidentas, kuris suvaidins vaidmenį šioje epochoje. Apskritai ši epocha bus V. Zelenskio epocha. Ilgai po karo jis rašys memuarus ir juos studijuos ateities mokslininkai.

Įvertinti gali tik lygindamas

Visada sakau lietuviams – ačiū. Jus mumis pasirūpinote. Mes gyvename Ažupiečių bendrabutyje. Didžiulis ačiū. Man bendrabutis yra geras variantas, aš toks žmogus, kuris nemėgsta kažkam kelti nepatogumų. O kai žmonės su vaikais gyvena šeimose, natūraliai kelia problemų. Vaikai triukšmauja, nes jie juk vaikai. Mano sūnus groja saksofonu. Beje, pagaliau vakar iš Ukrainos atvažiavo sūnaus saksofonas. Bendrabutyje mums labai gerai. Yra skalbimo mašina, yra elektrinės viryklės. Mes visi suprantame, kas yra bendrabutis, suprantame, kad Lietuva nėra turtinga šalis. Bet ką dėl mūsų padarė Lietuva, man užtenka. Jeigu kažkam to yra per mažai – visada gali grįžti namo. Situaciją gali įvertinti tik lygindamas. Kai tu turi viską, kai turi planų rytdienai, kai turi namus, darbą, pajamas… ir per akimirką tu jau nieko neturi. Net konservų ir bulvių, kurias buvai užsiauginęs… Todėl už viską, ką mums davė Anykščių meras, esame labai dėkingi. Ką buvo galima duoti karo pabėgėliams, tai mums davė. Vaikams davė galimybę siekti išsilavinimo. Davė galimybę man būti su jais. Mūsų vaikams sunku. Turi būti sunku. Vaikai pirmą kartą atsidūrė neįprastoje situacijoje. Ir suaugusieji tokioje situacijoje nėra buvę. Mokykloje jie bet kada gali pas mane atbėgti. Dabar jau mažiau bėgioja, apsiprato. Atsimenu savo pirmąją dieną – aš sėdėjau šioje vietoje, kur dabar sėdžiu (su O.Gorinova kalbėjomės A.Baranausko pagrindinės mokyklos direktorės Dalios Kugienės kabinete – aut.past.), kai mes pirmą kartą lankėmės pas direktorę Dalią su vaikais. Vaikai buvo suspausti, bijojo. Dalia man iškėlė užduotį adaptuoti vaikus, kad jie ištirptų tarp kitų vaikų, ir jie ištirpo. Mūsų vaikai draugauja su lietuviais. Dabar su direktore mes kalbame, kad jau atėjo tas etapas, kai vaikai gali koncentruotis į mokslą.

Esame dėkingi anykštėnams. Sulaukėme mero ir vicemero dėmesio. Mūsų vaikai nežino savo miesto vicemerų, o jūsų vicemerą žino. Mus gerai priėmė. Mūsų vaikai sportuoja, Juozas (futbolo treneris Juozas Šiaučiulis – aut. past.) jiems pakeitė tėvus. Vienas berniukas net supyko, sakė – niekas man tėvo nepakeis, kai Juozą su tėvu palyginau. Kiekvienoje smulkmenoje jaučiame dėmesį. Mūsų Anykščiai ir anykštėnai neatstūmė.

Rusų kalbos nesikrato

Pasak O.Gorinovos, pabėgėliams ukrainiečiams neverta ignoruoti rusų kalbos, nes ta kalba jiems patiems yra reikalinga.
„Kalbos klausimas yra sudėtingas. Ukraina yra didelė. Žmonės kalba skirtingomis kalbomis. Mums padėjo žydai, pas mus gyvena daug armėnų. Kalbos susimaišę. Ir čia aš vaikams sakau, kad jie turi mokytis kalbų. Mūsų vaikai turi mokėti ukrainiečių kalbą, šitas klausimas net negali būti keliamas. Tau norsi šnekėti rusiškai – šnekėk rusiškai, bet valstybės kalbą turi mokėt. Atvažiavai į Lietuvą – mokykis lietuviškai. Ir ne lietuviams to reikia. To mums reikia, kad mes galėtume adekvačiai jaustis. Vokietijoje juk mokysies vokiečių kalbos.

Man, kaip filologei, aišku, jog kiekvienos kalbos funkcija yra bendravimas. Pažinimas ir bendravimas. Įtakos funkcija yra antrinė. Mūsų vaikai kompleksuoja angliškai bendrauti su lietuviais. Ir jeigu abi pusės turi bendrą kalbą – rusų, kuria susišneka, tai yra puiku.
Kaip sako Markas Tvenas, negali iš gyvenimo išmesti įpročio.Šiuo atveju, tai įpročio kalbėti rusų kalba. Reikia kantriai, pamažu tą įprotį nuleisti laiptais, išvesti už durų, tada atsargiai uždaryti duris. Pas jus tos durelės rusų kalbai jau buvo pridarytos, o dabar vėl prasivėrė.

Projektas „Liudijimai“