Mama Leonora Mišinienė ir dukra Angele Puodžiūnienė - vos ne kaip seserys. Vienas šmaikštuolis netgi pajuokavo, kad 95–metį atšventusi L. Mišinienė atrodo ne prasčiau kaip Anglijos karalienė. Autoriaus nuotr.
Šį pavasarį 95–ąjį gimtadienį atšventusi Antrųjų Kurklių gyventoja Leonora Mišinienė gerai prisimena savo pirmąją meilę, nelengvus gyvenimo metus, kuriuose, pasak jos, buvo daugiau juodo, negu balto ir niekaip negali suprasti ir pateisinti į gyvenimą lengvabūdiškai žvelgiančio jaunimo vedybų ir skyrybų.
„Mūsų šeima buvo neturtinga, tėvai Vladas ir Veronika Raškevičiai tarnavo pas stambesnius ūkininkus, dvarininkus. Gimiau 1921 m. gegužės 20–ąją su seserimi dvyne, kuri prieš septynerius metus išėjo amžinojo poilsio. Tuomet tėvai tarnavo Pavirinčių dvare. Augom keturios seserys ir brolis. Viena sesutė mirė sulaukusi aštuoniolikos, o dabar iš mūsų viena tesu pasilikusi. Tėvai sąžiningi ir darbštūs buvo, tad padirbėjęs Graužinių dvare ūkvedžiu tėvas susitaupė ir Užunevėžyje nusipirko namą. Tačiau laimingi neilgai pabuvome. Vasario 16-osios išvakarėse atsitiko nelaimė. Dar nevedusi tėvo sesuo išklijavo popieriais antrąjį trobos galą ir, kad greičiau išdžiūtų, nunešė ten anglių kibirą. Ir vėl likom kaip stovim“.
Su šiek tiek vyresniu, na, ir turtingesniu, 2 metus Lietuvos kariuomenėj atitarnavusiu Povilu Atkočiūnu L. Mišinienė susipažino kaimo vakaruškose. „Ištekėjau vos sulaukusi 17–os, kaip sakoma, iš meilės. Pamenu kunigas Steponas Telksnys dėl mano amžiaus šliūbo nenorėjo duoti. – prisiminė 1937–aisiais ištekėjusi žilagalvė. – Laime džiaugėmės neilgai. Pergyvenome karą, o kai sugrįžo rusai, jaunus vyrus gaudė savo kariuomenei. Daug vyrų slapstėsi, į miškus išėjo. Manasis nėjo. Žuvo kažkur prie Vilniaus, net kapelio nėra. Gavom pranešimą, kad dingęs be žinios. Nežinau iki šiol po kokiu kelmeliu jis guli“, – braukdama ašarą pasakojo L. Mišinienė. Judviejų dukrai Angelei Puodžiūnienei tuomet buvo ketveri metukai, tačiau ji sako prisimenanti, kaip tėtis apsiverkė atsisveikindamas, kaip ją nešėsi ant rankų…
Iš santuokos ir laimingų metų su P. Atkočiūnu liko dabar Utenoje gyvenantis sūnus Antanas ir 76-ojo gimtadienio sulaukusi dukra A. Puodžiūnienė. Su ja senolė ir gyvena. Po karo gyvenimas moteriai su jau ūgtelėjusiais vaikais buvo be galo sunkus. Iš mirusio vyro brolio vaikų nupirko namelį Antruosiuose Kurkliuose, nes prieškario sodybvietę su žeme sulygino melioracija. Pradžioje lyg atsitiktinai, o paskui vis dažniau prie ūkio vis padėdavęs 15 metelių už ją vyresnis našlys kolūkio statybininkas Antanas Mišinys. Pora virto šeima. „Labai geras žmogus buvo mamai ir man, tačiau tėčiu aš jo nevadinau. Kažkaip kitais žodžiais išsiversdavau“, – šypsojosi L. Mišinienės dukra. Beje, nors A. Mišinys turėjo ir savo vaikų, pora užaugino judviejų dukrą Aldoną, kuri gyvena tame pačiame kaime.
Metai greit bėgo. Prieš 22 metus tą pačią vasarą moterys amžinojo atilsio palydėjo savo vyrus A. Mišinį ir Balį Puodžiūną. Liko ne vienos – su užaugintais vaikais, anūkais, proanūkiais ir net proproanūkiais. Gyvenimas jau buvo lengvesnis, tačiau viską moterys pelnėsi savo darbu. Senolė prisimena, kad jų namuose visada buvo ką valgyti, tačiau viską gaminosi patys. Po vyrų mirties laikė karvę, kitų gyvulių, net duoną kepdavo namuose.
L. Mišinienei net dukrai padedant sunku suskaičiuoti palikuonis. Suskaičiuojame 3 vaikus, 9 anūkus, 5 proanūkius ir 11 proproanūkių, tačiau nesame tikri, kad nesuklydome… Giminė plati ir, pasak moterų, kai susirenka, tai 50 vietų prie stalo neužtenka.
Moterys teigia nesilaikiusios jokių dietų, anuomet kaime apie jas niekas net girdėjęs nebuvo. Ką užsiaugindavo, pasigamindavo, tą ir valgydavo. „Na, gal mėsos mažiau valgome, tačiau mama nors valgo viską, vakare, žiūrėk paprašo lašinukų,“ – šypsojosi A. Puodžiūnienė, pastebėjusi, kad mamos ir kraujas geras, ir laikraštį dar paskaito, o labiausiai mėgsta pasakoti savo prisiminimus. Abi gerai sutardavusios su savo vyrais, nors jie retkarčiais kokią taurelę ir be reikalo išlenkdavę, dėl to streso ar barnių nekildavę. „Giminės kaip giminės, o kaimynai visada šalia, – teigė moterys ir abi tvirtino, kad jų kaime nėra blogų žmonių. – Kaimynas mums kaip brolis, svarbiausia, jei kokios nelaimės ar pagalbos, jis visada šalia.“
Vos dvi klases baigusi L. Mišinienė ir dabar apgailestauja, kaip norėjusi mokytis, kad mokslas jai sekėsi, tačiau tėtis pinigų neturėjęs į mokslus leisti. Beje, pasak dukters, senolė puikiai tvarkė savo biudžetą litais, tačiau su eurais jau kyla problemų.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris prisipažįsta, kad ir kaip sunku buvę, išgyventi jai padėjusi meilė. Meilė vyrui, vaikams, artimui, kaimynui. „Nesuprantu, kaip dabar žmonės apsiženija lyg ir iš meilės, tačiau greitai pradeda vienas kito nekęsti, – stebėjosi L. Mišinienė. – Skiriasi, vėl ženijasi, o kaip tai išgyvena jų vaikai, nepagalvoja“.
