Reikia ar nereikia dar vienos salės kultūros renginiams, kai jų vien mieste yra net šešios? Kiti suskaičiuoja virš dešimties. Tarybos nariai vos ne vienbalsiai pasisakė už tai, kad dar viena praverstų. Galbūt.
Visgi pabūsiu drąsuoliu ir papūsiu prieš vėją. Atmetę politinius nuokrypius bei lojalumo apraiškas, pasvarstykim logiškai. Panašu, gyventojų poreikių sąraše tarp prioritetų koncertų salės turguje projektas būtų pačioje pabaigoje ar net paskutiniu. Tiesa, buvęs „Šilelio“ choro vadybininkas yra sakęs, jog savivaldybės profesionalus reprezentacinis choras pilna apimtimi išsiskleis tik tada, kai bus pastatyta filharmonija Anykščiuose. Esamos rajono salės gali netikti ir iš biudžeto lėšų užsakyto spektaklio-koncerto pasirodymams, kurie, pasak, savivaldybės, „per teatrinę ir muzikinę formą reflektuotų šiuolaikinio darbo, ofiso kultūros, perdegimo ir suaugystės mito temas, skatintų žiūrovų kritinį mąstymą ir emocinę refleksiją“. Suprantama, tokiam tikslui nei savivaldybės, nei Kultūros centro salė gali netikti.
Panagrinėkime kitus motyvus. Didžioji dalis pinigų šiam projektui bus skiriama iš Europos Sąjungos fondų. Už pastato turgaus teritorijoje rekonstrukciją, kurios sąmatinė vertė apie 2,5 milijono, savivaldybei tektų sumokėti 15 procentų sumos. Atrodytų nedaug, betgi šio projekto poreikis dar mažesnis. Kita vertus, kai rajono gyventojams reikalinga išgyvenimo programa, kalbėti apie tokius dalykus yra nuodėminga. Rajono vadovai gal nežino, kad per trisdešimt procentų žmonių pajamos nesiekia skurdo ribos, nustatytos šalies teisės aktais, lygio. Jeigu žinotų, iš biudžeto pinigų nebūtų daromi priėmimai šimtams svečių ar draugų, sumažėtų pramoginių kelionių po užsienius, nutrūktų tūkstantinės išlaidos kvepalams ar projektams, kurie niekados neišvys dienos šviesos.
Trečia, netgi laikant, jog Europos Sąjungos pinigai – ne mūsų pinigai, jie, tarsi mana, krenta iš dangaus, negalima ignoruoti žmonių interesų. Jie kertasi su turgaus teritorijos numatomais pokyčiais ne ten dirbančių žmonių naudai, tuo pačiu sąlygų dirbantiesiems ir jų klientams bloginimu. Turgus – tai ir darbo vietos prekybininkams, ir socialinė aplinka čia ateinantiems, ir miesto kultūros dalis.
Lieka dar vienas valdžios motyvas, kuris skelbia, kad bus sutvarkyta ir taps gražesnė miesto dalies aplinka. Šis – bene vienintelis argumentas – rimtas. Tačiau jis negali atsverti kitų, aukščiau išvardintųjų. Be kita ko, turim prisiminti ir tai, jog į Europos Sąjungos biudžetą nukeliauja mūsų pinigai. Tad juos mėtyti tik valdžiai patinkantiems projektams neleistina. Tokie ir panašūs sumanymai vertintini ne kitaip, kaip piktnaudžiavimas rajono resursais.
Valdžia kviečia žmones susitikti ir aptarti. Tik koks tikslas, kai tarybos nariai jau balsavo? Sprendimas priimtas. Ko eiti, jei tavo nuomonės nereikia. Pasiklausyti, kas bus, kur kas stovės? Pamatysim ir taip. Ar ne geriau pasikviesti gyventojus ir išklausyti juos prieš priimant vieną ar kitą sprendimą? Sutinku, kad valdžioje yra mūsų rinkti atstovai, betgi jie turi matyti gyventojų interesus, nuolat palaikyti ryšį. Visgi, mokėdami mokesčius, žmonės turi turėti teisę įtakoti valdžios sprendimams. Jei ne vairą, tai akceleratorių ir stabdžius gyventojams turi būti patikėta.
Valdžia turi racionaliau žiūrėti į siūlomas ES galimybes. Matom, kokį fiasko patyrė daugkartinių indų projektas, ant kurio užkibo rajono vadovai. Labai įtariai žiūriu į elektrinių autobusų pirkimą. Panašu, kad nepasimokėme iš ankstesnių klaidų, kai su tokiu pat džiaugsmu valdininkai pirko amfibiją, kuri, pasirodo, bijo vandens, elektrinius mokyklinius autobusiukus, kurie nemėgsta žiemos… Jeigu vakarietiška dyzeliniu kuru ar benzinu varoma technika nesunkiai nurieda milijoną kilometrų, tai elektriniai – gal dešimt tūkstančių. Teks keisti „batarkę“.
Norėtųsi matyti tikrų sėkmės istorijų, pastarųjų nepriskirčiau prie jų.
