Nuo amžinojo kryžiaus iki kalakutų

Ten, kur platų lauką, išsitiesusį nuo Šventosios, perkirtusi iš Svėdasų Anykščių link vedanti plento juosta leidžiasi į slėnį, kur mėlynuoja stambiomis žuvimis turtingas tvenkinys, kairėje baltais mūrais ir dailiai dažytomis medinukėmis trobomis išsistatęs didžiulis Leliūnų kaimas. Gyventojus surašant 1923 – iais buvę 33 sodybos su 179 sodiečiais, dabar kiemų beveik šimtas, o žmonių jau daugiau nei trys šimtai. Bet ir sena, ir nauja čia puikai sugyvena ir dera.

Apie žemės vardus ir Braziliją

Jei nori kaimo dvasią pažinti, keliauk pirmiausia pas vietinį, čia ir gimusį, ir gyvenusį žmogų. Jis tau pasakys žemės išmintį ir paliudys laimę, į tą pačią žemę, iš kurios išaugai, ten pat ir vėl sugrįžti, grumstu pavirsti. Nors sunku čia tokių besurasti – persimaišė praeitame amžiuje žmonės, o dabar dar labiau maišosi, tad kuo toliau, vis sunkiau bus grynuolį tikriausią, leliūnietį nuo pat šaknų, čia begyvenantį rasti. 
Laimingas kaimas, mat tėviškės kaimų istoriją ėmėsi rašyti aktyvus Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokytojas Gintaras Ražanskas, kuris nepatingėjo ir į archyvus nuvažiuoti ir kas esti aplinkui palesioti, ir gyvuosius praeities bei dabarties liudininkus, vertintojus pašnekinti. Kai kas gi ir man buvo iš anksčiau žinoma. Pavyzdžiui, kad senasis 1686 m. Svėdasų dvaro priklaususio kunigaikščiams Radviloms inventorius saugomas Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje.
Tame sąraše tolimais metais Leliūnų kaime buvo 20 valakų žemės, kurią dirbdami gyveno žmonės 27 sodybose, dūmais vadinamose. Kai kur po vieną, o kai kur ir po daugiau šeimų. Pavardės senos, bet dar ir šiandien sutinkamos – Kerpiškis, Paberalis, Uturys, Staniulis, Meištas, Matulionis, Blauzdžiūnas, Mikėnas, Rimkūnas, Dagys, Lapė… Labai įdomūs žemių paribių, užusieniais vadinamų, vardai – Liepynė, Pareglynė, Akmena, Išmartovė, Šunyčiai, Kašavietė, Pagrundžiai, Gracė, Upiškis, Užalina, Kudriškiai, Berniškiai – tikra grožybė, lietuviškas žemėvardžių skambesys. Na, ir upeliai sraunieji neatsilieka Asiūklė, Bigulis, Akmena ir jau visai galinga, kadaise ne vieno malūno girnas savo vandenų jėga suskusi Aknysta. Laukai taip pat su vardais, bet šitie jau paprasti, neįkvepiantys, nors tikrai poetiškai buvo vadinamos toli nuo kaimo „ūlyčios“ vešėjusios pievos – kaip tolima, sodžių jaunimo perteklių susiurbdavusi Brazilija.

Per kolchozus į laisvą 
gyvenimą

Užsimiršo palengva tie vardai, kai žmoneliai į vienkiemius bendrai naudotas žemes išsidalijo, dar labiau išsitrynė, kai sovietmetyje kolchozai susikūrė, kai iš sodybų vėl visus į gyvenvietes grūdo, galutinai nepriklausomos Lietuvos dvasią sunaikinti bandė. Nenorėjo žmonės to kolektyvinio darbo, skurdo ir neteisybės, darbo su gribštavimu sumišusio ir dar sovietine propaganda apkaišyto, apdainuoto, iškraipyto.
Benediktas Ražanskas prisimindavęs, kaip iš jo tėvelio Vincento į kolchozą paėmę du gražiausius eržilus – Kipšą ir Sudarą – riebią kumelę, keletą raguočių, “lineiką”, gerą važį, daugelį ūkio padargų, o vasarą dar nusipjovė kolektyvas ir pačių ūkininkų iš rudens pasėtus rugius. Eržilu važinėjo pats pirmininkas rusas Smertjevas, kamavo gyvulį be gailesčio, kol iš to vien skūra ir kaulai tepaliko. Ką čia ir bepasakysi, juk tų kolchozų jau nebėra daugiau nei dvidešimt metų. Galima porinti apie jų pabaigą ir neteisingą turto padalijimą. Daug kas norėjo kuo didesnį kąsnelį sugriebti, visai teisybę ir teisingumą pamiršę. 
Ūkis, dabar jau savas, žemės gabalėlis ar platūs laukai – pragyvenimo ir prasmių šaltinis pats tikriausias. Vieni sėja javus, kiti augina bulves, melžia karves, slegia sūrius, dar kiti, kaip kad Guobužai, braškynus puikiausius įsiveisę, o štai Vladislovas Tamošiūnas visoje Lietuvoje ir net užsienyje artimajame garsus savo baltarusiškais kalakutais. Verta pasižvalgyti po jo paukštynus, šio to paklausti apie darbą, sumanumą, žinojimą paukščių ūkio įdomybes…
„Dėl kiaulių maro žmonės susidomėjo paukščiais“ – sakė V. Tamošiūnas. – Planavau Kalėdoms užauginti 2000 kalakutų, tačiau beliko apie 700, žmonės tiesiog išmeldė juos iš manęs…“. Beje, ūkininkas laikė 2000 vištų.

Gurmanams žinoma ir 
pažįstama

Jei kam reikia ypatingo skonio, pagal sodietiškus, „smetoniškus“ receptus keptų pyragų, tortų, kitokių gardėsių, visi iš tolimų apylinkių kreipiasi į Astą Baniūnienę. Praverkime nors kiek jos virtuvės paslapčių duris. Kodėl, kaip? Žinoma, kaip kiekviena moteris lietuvė, dar mergaite būdama, pamėgo virtuvėje sukinėtis, motinai valgius ruošti pagelbėti ir pati jau ką nors pagaminti. Tad savo geru būdu, puikia nuotaika, sumanumu ir beribiu noru skaniai pagaminti pačia geriausia apylinkėse šeimininke tapo. „Valgykit, valgykit, klebone, čia pačios geriausios kelių parapijų šeimininkės keptas pyragas – „Napoleonas“, – taip tad siūliau vaišintis Petrinėse Svėdasuose viešėjusiam Pandėlio klebonui Kostui Balsiui. Ėmė, ragavo ir pripažino – iš tiesų nuostabus gardėsis, netikėtas skonis…

Dvasinio pasaulio krislai

Rupiau tektų sodiečius pavadinti debeikiečiais, mat Debeikių seniūnijai, na ir parapijai, priklauso šen ten nuo kalnelių, laukų erdvesnių matyti į dangų smingantys aukšti, smaili gotikinės šv.Jono Krikštytojo bažnyčios bokštai. Bet ne vienas jau įprato į Svėdasus važinėti sekmadieniais pasimelsti. Tai jau ir nėra didelė nuodėmė ar atsimetimas, nes abi parapijas tas pats klebonas Vydas Juškėnas administruoja, o choristai didesnių švenčių proga vis draugėje – tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje gieda. Giedrios, gyvenimo prasmę perprantančios moterėlės,dažniausiai Valentinos Maluiškienės automobiliuku rytmetį: ar ruduo, ar žiema, ar šiltmetis – į Svėdasus sekmadieniais keliauja. Dainuoja dauguma jų ir kultūros namų liaudiškos muzikos ansamblyje. Kokios išradingos ir uolios vadovės – Irena Kuliavienė ir Vita Miškeliūnienė. Ir įvairios, solidžios jų programos, dar ir muzikantais bei nemenku jaunimo būreliu sustiprintos. Švyti prieš porą metų renovuoti kultūros namai, kur puikiausios patalpos ir linksmybėms, ir gedulo valandai užklupus. Bibliotekoje jauki tyla, Birutė Ražanskienė paslaptingai šypsosi, knygų visuomet stygius, ypač naujų, bet moka žmonės džiaugtis tuo, ką turi.
Žymesnių kraštiečių Leliūnai lyg ir neturi. Bet verta prisiminti apie dvasinį gyvenimą kalbant Matą Baniūną, ne taip senai pasimirusį, daugiau nei devyniasdešimt metų išgyvenusį pranciškoną. Aukštesnio mokslo siekdamas nukeliavo net į Kretingą, į pranciškonų ordino išlaikomą gimnaziją, kur ne tik mokslo šviesą, bet ir pašaukimą surado. Baigęs teologijos studijas, pagyvenęs naujokyne Italijoje, kunigu įšventintas 1940-iais toje katalikybės didybe spinduliuojančioje šalyje – Arezzo katedroje. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno JAV Grecno (Meino valstija), vienuolyne tarnavo ekonomu, vėliau buvo gvardijonas, rūpinosi knygų leidyba, net 32 metus administravo Niujorke leidžiamą lietuvių katalikų laikraštį „Darbininkas“. Pasigėrėtina, kad senatvėje sugrįžo į tėvynę Lietuvą ir savo dienas baigė brolių pranciškonų brolijoje.

Amžinas kaip tikėjimas

Visai paplentėje, prie veik nežymaus Lieknos upelio, laukelio pašonėje, gal jau visą šimtmetį stūkso iš amžinos medžiagos – geležies – supintas, sukaltas koplytstulpis. Išlaikant stilistiką net kryželis su nukryžiuotuoju iš geležies parudusios. Niekas jau tiksliai nebegali pasakyti, nei kada, nei kas tą amžinybę nukalė. Autorystė buvo priskiriama nagingam Svėdasų kalviui Edvardui Korsakui, bet neseniai vienas devyniasdešimtmetis nuo Debeikių paporino, kad tai Meldučių kalvio, tikriausio meistro tvarinys. Tačiau tikrą tiesą jau težino Dievas.