Nuotraukų vaizdus pianinu sugrojo autoriaus anūkės

Ugnė RAKAUSKAITĖ

Antradienį, kovo 26 dieną, LR Seime atidaryta fotožurnalisto, ilgamečio „Anykštos“ darbuotojo, Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ nario Jono Junevičiaus fotografijų paroda „Anykščių kvarcinio smėlio raštai“.
Joje eksponuojamos 25-ios nepakartojamos baltojo smėlio nuotraukos, kurias autorius atrinko iš daugybės kadrų, per keliolika metų padarytų Anykščių kvarcinio smėlio karjere.

Parodos iniciatorius Seimo narys Tomas Tomilinas dėkojo autoriui už galimybę pažvelgti pro karjero vartus, atrasti išskirtinius Anykščių krašto gamtos klodus ir per fotografijas pamatyti ir kitiems parodyti jų grožį, savitumą.

Iš tiesų, J. Junevičiaus nuotraukose – įspūdingi smėlynų raštai, smėlio pūgos, skardžiai, primenantys kanjonus, dykvietės ir kopos, netikėtos smėlio skulptūros. Atrasti, pastebėti, užfiksuoti tokius kadrus fotografui prireikė laiko ir kantrybės. Nuotraukų autorius pasakojo, kad karjere patyrė ir ne vieną nuotykį: su visa fototechnika didžiulio skardžio šlaitu čiūžtelėjo žemyn, po liūties iki kelių įklimpo į sunkiai išbrendamą šaltiniuotą vietą… Pasakodamas apie savo pirmą pažintį su kvarciniu smėliu, J. Junevičius prisiminė, kaip prieš daugiau kaip 50 metų, trumpai buvęs statybininku, remontavo kvarcinio smėlio džiovinimo krosnis, o rimtai fotografuoti kvarcinį smėlį pradėjo prieš dvi dešimtis metų.

„Atvykę į karjerą, greičiausiai tokių vaizdų kaip parodoje nepamatysite… Tai ir yra stebuklas, tikro fotografo ir tikro žmogaus pastebėjimų stebuklas, – apie kolegos ir bendraminčio atsidavimą fotografijai bei darbus kalbėjo fotožurnalistas, fotomenininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis. – Parodos autorius yra sakes, kad nesijaučia fotomenininku, jis – spaudos fotografas ir žurnalistas. Tačiau man atrodo, kad mes visi esame kūrybos žmonės, vienaip ar kitaip susiję su menu, su gyvenimo suvokimo menu ir dalijimosi menu… Didžiausias fotografų menas, nepaisant, ar esame fotožurnalistai ar fotomenininkai, yra gebėjimas kitiems atnešti tai, ką pamatome, pastebime… Ir tas pasišventimas dalintis eina kartu su mumis – sugula į knygas, lieka parodose, atmintyje, keliasi į virtualią erdvę….
Taip, fotografija nepakeis pasaulio, bet fotografija ir žmonės, kuriantys fotografiją, gali padaryti mus geresnius. Ačiū Jonui už tikėjimą, už tą šviesą, kurią jis neša ir kuria dalinasi“, – sakė J. Staselis.

Parodos autoriaus dukra Sandra pasakojo, kad tik pamačiusi nuotraukas suprato, kodėl tėtis tiek daug rytų, dienų ir vakarų praleido kvarcinio smėlio karjere. „Vienur reikėjo sulaukti debesies, kitur saulės blyksnio, nuo kažkokio augalėlio nupūsti smėlio smilteles ar sutikti smėlynų gyventoją – vorą. Reikėjo išlaukti būtent tokios vakaro žaros, kuri susluoksniuotų smėlį į kakavinį tortą“, – sakė ji.

Vienas iš parodos organizatorių, Anykščių rajono tarybos narys Antanas Baura pasidalijo pastebėjimais apie kvarcinio smėlio kelią nuo karjero iki statybinių medžiagų, puslaidininkių gamintojų… Pasak jo, į anykštėno parodą susirinko gerokai gausesnis nei įprastai svečių būrys.
„Tik Seimo narių atėjo net devyni“, – pasidžiaugė A. Baura, pastebėdamas, kad J. Junevičius fiksuoja ne tik savo krašto įvykius, kurių sūkuryje visada yra, bet ir pasidalija Anykščių gamtos grožiu.

Parodos atidarymo renginį, skambindamos pianinu, baigė J. Junevičiaus anūkės. Šešiametė Gilė grojo savo senelio mėgstamiausią kūrinį „Arabiška dainelė“, kurio klausantis, pasak autoriaus dukros Sandros, galima nusikelti į tikrą dykumą, pajausti smėlio klampumą, juo brendančius kupranugarius, jų nuovargį, poilsį, nenuilstamą ėjimą pirmyn per neaprėpiamus smėlynus. Devynmetės Jonės kūrinys – „Trumpa istorija“ – taip pat atliepė J. Junevičiaus nuotraukų vaizdus. Lengvas skambesys priminė pustomas, tarp rankų byrančias smėlio smilteles ir, kaip renginio pradžioje buvo sakęs autorius, smėlio trapumą, jo nepagaunamumą: „To, ką vieną akimirką smėlynuose pamatei, kitą – nebepamatysi..“ – sakė parodos autorius.