Nusikaltimas, bausmė, atgaila…

Ne, tikrai nerašysiu apie rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Nors, galvoju, kad neblogai būtų kada nors daugiau sustoti ties minėto romano pagrindiniu veikėju – Raskolnikovu. Juk nusikalsti, paskui likti nubaustu ar darančiu atgailą – tai ir mūsų laikais pasitaikantys dažni dalykai. O skaitant klasikos literatūrinius kūrinius, galima daug ko iš ten pasimokyti, padaryti išvadas. Bet kai knygoms kartais nebūna laiko, užtenka pasižvalgyti po pasaulį, kuriame beveik darniai sugyvena nusikaltimai ir bausmės, angelai ir demonai. Stebėtinai keistai sugyvena teisieji ir melagiai. Tokių sugyvenimų pilna ir mūsų Lietuva.
Sakoma, kad ir šventieji per dieną gali kelis kartus nusidėti. Save laikau tokiu šventu, kad pasižiūrėjęs į veidrodį, iš karto prisimenu šaunųjį kareivį Šveiką iš Jaroslavo Hašeko satyrinio romano. Kažkoks nesveikas mano šventumas, palyginant su kitais, nes visokius kasdienybės gyvenimo „griekus“ dažnai verčiu humoru, nes kito kelio nematau.
Visai neseniai, grįždamas iš vieno paštomato Kupiškyje su gautomis maldaknygėmis, prie pat Šepetos buvau sustabdytas fanatiškai pareigingų ir mandagių Kupiškio policininkų. Dievobaimingai išpildžiau visus jų paliepimus. Pradžioje man liepė pūsti į kažkokį, dūdelę panašų, aparatą. Pasirodo, norėjo manyje surasti mišiose naudoto vyno išgertą kiekį. Prisipažinsiu: labai nesisekė pūsti. Pareigūnas mandagiai, bet griežtai „patarė“ man taip pūsti, kaip pučiami oro balionai. Dieve mano, paskutinį kartą balionus pūčiau Svėdasų vidurinėje mokykloje per Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinių šventę mokyklos aktų salėje. Apsidžiaugiau, kad po trijų kartų ir dabar pavyko į tą „dūdelę“ įpūsti. Žinoma, ten buvo tik nulis. Tada policininkas staiga man tapo panašus į jauną renesanso laikų inkvizitorių: apkaltino mane, kad važiuojant pro jų mašiną, rankoje laikiau telefoną. Pasirodo, taip negalima. Nežinojau. Dabar net pagalvojau: o jei vietoje telefono būčiau laikęs kryžių, tai būčiau apkaltintas religiniu fanatizmu? Jei būčiau laikęs bananą, tai jau gali būti apkaltinimas nepadorumu? Na, o jei laikyčiau susukęs špygą ir ji būtų pastebėta, tai tapčiau tikriausiai visu vatninku ar riaušininku. Lietuva – tai tokia šalis, kurioje kažkam surasti kaltę ir bausmę – tai vieni juokai. Na, kaip ten bebūtų, kupiškėnai policininkai man surašė beveik pusės metro ilgio protokolą, kuriame buvo galima surasti ir baudos dydį. Nedidelis tas dydis. Už tą baudos sumą būtų galima Lietuvoje nusipirkti ekologiško margarino ir alaus bambalį bei šprotų. Dabar teko kuo skubiau per visokias elektronines sistemas papildyti skylėtą mūsų valstybės biudžetą. Nusikaltimas buvo padarytas, bausmė atlikta. Belieka tik atgaila. Nutariau sukalbėti visą rožančių už uniformuotus angelus sargus. Taip bus geriau.
Taip, Lietuvoje daug visokių nusikaltimų, bet dar daugiau ir baudų. Kažkada mane norėjo nubausti už tai, kad vienos mano parapijos šventoriuje, su seniūno pagalba per daug nugenėjome ten augančių liepų ir klevų šakas. Nusižemintai išklausęs vietos rajono valdžios „inkvizitorės“ kaltinimo aktą, jai pasiūliau rudenį atvažiuoti ir man padėti sugrėbti nuo šventoriaus lapus, nes beveik nėra kam to padaryti. Po tokio mano klerikalinio pasiūlymo, bausmė staiga virto perspėjimu be jokių baudų. Sakau, gal reiktų dažniau į parapijos talkas pasikviesti visokius baudų dalintojus? Tačiau nemokėdami baudų, mes nepapildysime ir vėl to vargano kaip ubago šventiniai apatiniai, valstybės biudžeto. Taip ir liekame tarp sąžinės priekaištų ir kaltės jausmo vartų.
Na, o kaip gi su tais nusikaltimais arba nuodėmėmis ir bausmėmis bei atgailomis bažnyčioje? Ogi labai paprastai. Kuo daugiau modernėja pasaulis, tuo labiau visos nuodėmės tampa šio pasaulio „dorybėmis“. Nuodėmės, liečiančios „kitą galą“, jau tapo visuomenėje nebe nuodėmėmis, tad ir jų išpažinti nebereikia. Juk kaip gali būti kalta panelė, dirbanti sekso reikmenų parduotuvėje ir siūlanti visokias nuolaidėles savo pikantiškoms prekėms? Juk ir tai panelei reikia pragyventi. Bent manikiūrui ir priklijuojamoms blakstienoms užsidirbti, jau nekalbant apie duoną ir kruopas. Kito darbo tai nemoka daryti? Sunkus atvejis. Arba kiek nusideda bobutė, gaudama ubago pensiją, niekam nematant, į savo rankinę parduotuvėje įsidėjusi kelis graikiškus riešutus? Žinoma, bobutė tokią nuodėmę tikrai išpažįsta. Nors ji ir nepralošė svetimų milijonų, kaip ten, kur nacionaliniu Vilniaus stadionu kvepia. Tada belieka jai užduoti atgailą ir bausmę: nupirkti kelis riešutus ir pamaitinti alkaną voverytę, tupinčią ant šventoriaus medžio. Manau, kad tokia atgaila geriau negu koks nors poteris be rezultatų. Ech tos mūsų klausyklos ir tos mūsų kunigiškos ausys! Kiek visko tenka išgirsti! Žinoma ir pasakyti. Ne pabarti, ne pagraudenti, bet pasakyti, kad šioje žemėje tobulumo nėra. Jis pasiekiamas tik brendant per mūsų klaidų ir nuodėmių purvą, link saugios ir nuostabios sausumos, ant kurios, lyg ant žalios pievos be erkių gali smagiai išsitiesti ir sušukti: „Esu laimingas, nes Dievas mane myli!“. Tiesa, tikrai mylėdami, mažiau darome blogybių arba visai jų nelieka mumyse. Nebent kokia nors silpnybė… Prisipažinsiu, kad ir aš vieną tokią turiu: „Norfos“ parduotuvėse parduodamam juodam šokoladui su čili pipirais (čia ne reklama! Čia tik užuomina, ką labai mėgstu). Baisi silpnybė ir pagunda. Sunku ją būtų nuvyti net ir su visokiomis litanijomis bei rožančiais. Daug kartų bandžiau…
Mūsų gyvenimo keliai yra tikrai nelengvi. Jie panašūs į Lietuvos kelius: apvogtus, duobėtus, iškramtytais pakraščiais, pavojingus. Tačiau nusikalsdami, nebandykime teisintis ir meluoti – kaip tai daroma Lietuvos politikoje, bet padarydami išvadas, stenkimės nebekartoti savo nusidėjimų ir klaidų. Na ir aš, vairuodamas automobilį, tikrai daugiau nebelaikysiu telefono rankose. Beliks tik išmokti geriau pūsti balionus, kad po to papūtimas į alkotesterio „dūdelę“ būtų blaivus ir kuo daugiau melodingas, patinkantis ir kelių policijai, ir pačiam Dievui.