Odesa gedi drono pražudytų penkių vaikų ir septynių suaugusių

Praeitą šeštadienį, kovo antrą dieną, į devynių aukštų namą Odesoje smogė priešo dronas, o sugriuvus daliai laiptinės, žuvo dvylika žmonių. Tai tapo daugiausia civilių gyvybių nusinešusi tragedija karo metu Odesoje, ir ji sukrėtė visą šalį, mat net penkios aukos buvo vaikai.

Kai kitos dienos rytą atvykau į įvykio vietą, joje burzgė generatoriai, kranai, traktoriai ir krovininės mašinos – buvo palengva keliami cemento blokai spėjant, kad po jais guli sužeisti žmonės. To tikėjosi ir į įvykio vietą suvažiavę aukų artimieji, kurie verkdami meldėsi ir prašė gelbėtojų skubėti, bet ir būti atsargiais.
Tuo metu jau buvo rasti dešimties žuvusių kūnai, ir spėta, kad po griuvėsiais gali būti dar šešios aukos. Vėlai vakare buvo rasti dviejų vaikų kūnai, o policininkams pavyko išsiaiškinti, kad kitos keturios spėjamos aukos yra išvykusios, ir tragedijos metu nemiegojo minėtame name.
Įvykio vietoje užkalbintas Odesos meras Genadijus Truchanovas neslėpė įtūžio sakydamas: „Kuo Maskvos teroristams prasikalto kūdikiai bei jų tėvai, juk aplinkui nėra jokių karinių ar strateginių objektų, o vien daugiaaukščiai namai, dvi mokyklos, cerkvė ir vaikų žaidimų bei sporto aikštelės?“ Meras paaiškino, kad dronas pataikė į devynių aukštų, dvylikos laiptinių namo pirmą laiptinę, ir sugriovė kairėje pusėje ties išorine siena buvusius 18 butų.
Kartu buvo apgriauti ir 33 butai kitoje dešinėje laiptinės pusėje bei dalis butų antroje laiptinėje. Langai išdužo ir keliuose šalia esančiuose namuose. G. Truchanovas teigė, kad pirma laiptinė nebus atstatoma, o jos gyventojams valstybė per pusmetį išmokės kompensacijas kitam butui įsigyti.
Kalbinti namo gyventojai paaiškino, kad „Kotovskio kaimeliu“ vadinamas jų miegamasis mikrorajonas yra pats didžiausias Odesoje, kuriame prieš karą gyveno du šimtai tūkstančių žmonių. Kartu mikrorajonas yra labiausiai nutolęs nuo miesto centro – net 15 kilometrų. Jame iki tol nebuvo jokių sprogimų, niekas nežuvo, nes priešo raketos ir dronai lėkė į Odesos centrą bei jūros uostą.
„Kai išgirdau telefone oro pavojaus signalą, atsibudau ir pradėjau rengtis, nes ketinau sėstis į fotelį koridoriuje. Mat patariama arba eiti į gretimo namo rūsyje esančią slėptuvę, arba pralaukti koridoriuje ar vonioje, kur nuo sprogimo saugo dvi sienos“, – pasakojo septintame aukšte gyvenusi 74 metų Valentina Godka. Moteris visgi nespėjo apsirengti, kai ant jos ėmė byrėti tinko bei stiklo šukės.
„Elektra pradingo, tačiau žiūriu – prieš akis gatvė ir kaimyninio namo langai. Supratau, kad mano buto sienos nebėra. Išbėgau pusnuogė į laiptinę ir nusileidau į kiemą. Netoli laiptinės gulėjo viena kaimynė, kuriai sprogimo bangos išverstos durys sulaužė kojas“, – užbaigė pasakojimą V. Godka.
Pensininkė iki karo gyveno kartu su 50 metų sūnumi bei 23 metų anūku, tačiau šiuo metu abu fronte kovoja su okupantais. Būrio vadas moters sūnui Vadimui leido skubiai vykti pas mamą ir padėti jai susirasti bei persikelti į kitą būstą.
Kariškis nepanoro komentuoti tragedijos, vien pasakė, kad daugelį žuvusių pažinojo, todėl jo širdyje kaupiasi dar didesnis pyktis priešui. Vyriškis dėkojo likimui, kad jo mama liko gyva ir viena pati sugebėjo skubiai išeiti iš pastato.
Pasisekė ir 64 metų Natalijai Guzovskai, gyvenusiai šeštame aukšte, bei jos sūnui Andrejui, kuris su žmona ir dukra gyveno antrame aukšte, toje pačioje laiptinėje. Sūnus gyveno dešinėje laiptinės pusėje, kurios butai nesugriuvo, o liko vien išdužusiais langais ir įskilusiomis sienomis.
N. Guzovska gyveno kairėje laiptinės pusėje, tačiau dviejų kambarių bute, kurie pasirodė esantys tvirtesni nei penkių kambarių butai. Pastarieji visi butai, tiksliau, didieji jų kambariai nugarmėjo žemėn, o dauguma dvejų kambarių butų išliko.
Prastai prigirdinti N. Guzovska po sprogimo paskambino sūnui ir paklausė, kas atsitiko. Apsimiegojęs sūnus manė, kad sprogimas įvyko kažkur kieme, ir patarė mamai į lauką neiti, nes baiminosi pakartotino sprogimo.
Po kelių minučių į sūnaus ir mamos duris ėmė belstis gelbėtojai, raginę kuo greičiau bėgti. „Aš rimtai išsigandau tik lauke, kai pamačiau, kad mano aukšto kaimynų buto nebėra, o išorinė mano buto siena irgi dingo, tad visi iš lauko mato stovinčią mano spintą“, – tai pasakodama N. Guzovska persižegnojo.
38 metų Sergejus Sidakas parodė į butą antrame aukšte ir pasakė: „Matote užuolaidą, tai mano 31 metų sesers Anos Gaidarži buto virtuvė. Kitų kambarių neliko, kaip kad neliko ir sesers, kuri žuvo kartu su trijų mėnesių sūneliu Timoniu. Kitame kambaryje miegojęs vyras bulgaras Sergejus su pustrečių metų dukrele Liza išsigelbėjo“.
Brolio teigimu, Ania buvo Odesoje žinoma floristė, mėgo piešti, siūti, siuvinėti. „Kai pamačiau iš buto gelbėtojų išnešant Anios siuvimo mašiną, nesusilaikiau ir apsiverkiau, nors į įvykio vietą atskubėjęs iš karto supratau, kad sesuo išgyventi negalėjo, nes jos kambarį suknežino iš viršaus nuvirtę butai“.
Odesiečius labiausiai sukrėtė Kravecų šeimos likimas – per sprogimą žuvo Mariupolyje ir Bachmute su priešu kovoję tėvai ir visi trys jų vaikai. Kai sekmadienio ryte devintą valandą atskubėjau iš Charkovo į tragedijos vietą, gelbėtojai pasakė, kad prieš pusvalandį rado 39 metų Tanios bei septynių mėnesių dukrelės Lizos kūnus.
40 metų Ukrainos armijos pulkininkio, 56 brigados vado pavaduotojo Olego Kraveco kūną gelbėtojai rado dar tragedijos rytą – šeštadienį. Vyriškis gulėjo prispaustas griuvėsių savo bute penktame aukšte, o tuo metu žmonos Tanios, septynių mėnesių Lizos, septynių metų Zlatos ir dešimties metų Sergejaus kūnai buvo rasti pirmame aukšte.
Olegas su Tania susipažino ir susituokė prieš trejus metus, abiem tai buvo antra santuoka, o bendras vaikas buvo prieš septynis mėnesius gimusi Liza. O. Kravecas su priešu kovojo nuo 2014 metų, paskutiniu metu vadovavo brigadai, o į Odesą persivedė norėdamas būti su šeima. Pagal įstatymą susilaukęs trečio vaiko kariškis galėjo demobilizuotis, tačiau O. Kravecas norėjo toliau ginti šalį.
„Į tragedijos vietą susirinkę gyventojai kaltina ne tik tragedijos sukėlėjus, bet neretai ir Dievą, tačiau šis neturi su nelaime bei karu nieko bendro, nes vieni kitus žudo žmonės, o ne Dievas“, – kalbėjo kartu su liūdinčiais kaimynais stovėjęs šventikas Pavelas. 53 metų vyriškis kartu su 45 metų broliu vienuoliu Andreju tą naktį nemiegojo bute ketvirtame aukšte, nes abu buvo išvykę.
„Dirbu kaime netoli Odesos, o į vaikystės namus sugrįžtu tik porai parų kas kelias savaites, brolis vienuolis dar rečiau. Tą naktį atskubėjau ir meldžiausi, kad būtų kuo mažiau aukų. Gaila visų žuvusių, ypač vaikų, o kodėl Dievas jiems skyrė tokį likimą, nesužinosime. Noriu palinkėti, kad žmonės mažiau nusidėtų ir labiau galvotų apie amžiną gyvenimą, nes mirtis gali ištikti netikėtai ir bet kokią akimirką“, – pasakė tėvas Pavelas.
Netoli sugriuvusios laiptinės buvo sustatyti stalai, ant kurių žmonės nesustojama upe nešė gėlių, vaikiškų žaislų, degė žvakutes. Daugelis ašarojo, o prakalbinti neslėpė pykčio priešui ir linkėjo pergalės savo armijai.

Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Odesos