Onos Pajedaitės lobyno sutiktuvės

Prieš dvejus metus mirusios fotografės, pedagogės, kultūros istorikės Onos Pajedaitės (1925 – 2016) gausaus kultūrinio palikimo dalis – knygos, fotografijos, keletas asmeninių daiktų, kraštiečiams rūpinantis ir darbščiosios kultūros darbininkės giminėms pritarus buvo padovanotas Svėdasų bibliotekai. Praėjusio šeštadienio popietę įvyko gausaus lobyno sutiktuvės, buvo kalbama apie jos turtingą palikimą, prisiminimais apie Onutę dalijosi giminaičiai, bičiuliai.

Darbščiosios kraštietės, kultūros bitelės lobynui Svėdasų bibliotekoje paskirtas atskiras kampelis, kuriame keli šimtai rašytojų autografais turtingų knygų, fotografijų, teminių albumų. Kiekviena knyga atskira istorija, kiekviena knyga mena turtingą bičiuliais svėdasiškės O. Pajedaitės gyvenimą. Imi Vytauto Petkevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno ar svėdasiškiams savo Juozo Baltušio knygą – vis įrašas, vis brangūs žodžiai, šiluma užsilikusi.
Fotografijų labai daug, beveik visos su užrašais.
Tikriausiai įdomiausias yra kelionių palikimas – Kaukazas, Karpatai, Murmanskas, Sibiro platybės, kruizas Volgos upe, kelionės po Lietuvą, mūsų šalies ežerų akys, vakarai, rytai, ūkai, giedra, Šventosios grožis, žvelgiant nuo kranto ar leidžiantis smagia srove baidare ramiais užutekiais ar per akmenynus šniokščiančiomis srovėmis. Taip pat bičiulių, rašytojų, kultūros veikėjų portretai, kultūrinių renginių vaizdai, kelionių po senuosius kaimus įdomybės.
Į Svėdasų biblioteką kraštietės O. Pajedaitės pagerbti susirinko vos šešiolika žmonių. Vieniems reikalai, kitiems darbai ir kitokios bėdos bei tingulys ir abejingumas iki bibliotekos ateiti sukliudė. Tačiau juk turėtumėm savuosius šviesuolius gerbti ir garsinti, kad apie juos ir mūsų Svėdasus garsas skambėtų, kad jaunoji karta į ką lygiuotis turėtų.
Pirmasis apie tetą prabilo sūnėnas Robertas Pertrauskas. Kalbėjo apie begalinį darbštumą, nuolat sprendžiamą gyvenimo dilemą, kaip geriau priimti gyvenimo dovaną, kaip kuo daugiau padaryti gero žmonėms, Tėvynei. Apie norą būti laisvai, kuomet sulaukusi vos penkiasdešimties pasitraukė į dalinę pensiją, gaudama vos penkiasdešimties rublių pašalpą gebėjo gyventi, pragyventi, darbuotis ir dar taip gerbiamiems rašytojams šūsnimis nuotraukas dovanoti.
Dukterėčia Ona Starkutė pasakojo apie didelę ir gražią šeimą, kurią tiesiog sunaikino sovietai, visi patyrė tremtinių ir kalinių dalią, vienintelė Onutė išsislapstė, tačiau daugybę dešimtmečių pasiliko baimė ir nenoras atvykti į savuosius kraštus, juk tarp šeimos persekiotojų buvę ir kraštiečių.
Tokia pat darbšti kaip ir minima teta, daugybės knygų bei straipsnių autorė, istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie Ypatingajame archyve saugomą partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ bylą, kurios puslapiai atskleidžia Pajedų šeimos vyrų veiklą kovoje prieš okupantus pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais. Kalbėjo apie išdraskytą tėviškę, širdies skausmą ir Onutės rūpestį savaisiais, iš Sibiro tyrų sugrįžusiais. Pagelbėdavo kaip galėjo, padėdavo įstoti į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, kuriame pati dėstė lietuvių kalbą.
Apie O. Pajedaitę kaip mokytoją kalbėjo buvęs jos mokinys minėtame technikume, iš Grikiapelių kaimo kilęs Gintautas Vincevičius. Prisiminė apylinkės berniūkščių gerai žinomą išgriautoje sodyboje užsilikusį Pajedų sodą, viliojantį gardžiais obuoliais. Prisiminė, kaip besimokydamas net nežinojo, kad dėstytoja iš Svėdasų, apie tai, kad jį pakvietusi į turistų būrelį. Pasakojo apie nuostabias keliones pėsčiomis po Lietuvą.
Kiekvienas žodis, kiekvienas atsiminimas bylojo apie tai, kad svėdasiškiai turėtų didžiuotis, kad jų žemė išaugino tokį žmogų. Didžiuotis, lygiuotis ir džiaugtis, kad net po O. Pajedaitės mirties jos kultūriniu palikimu gali naudotis kraštiečiai.