Oro pavojaus signalas tapo visuomenės pasirengimo testu: MRU ekspertas įvardijo svarbiausias spragas

Trečiadienio oro pavojaus signalas daugeliui tapo ne tik nerimo akimirka, bet ir savotišku realybės patikrinimu, ar iš tiesų žinome, kaip elgtis kritinėje situacijoje? Praktiniai klausimai kilo akimirksniu: kur slėptis, ką pasiimti, ar reikia skubėti pasiimti vaikus iš mokyklų, kaip turėtų reaguoti ugdymo įstaigos ir pačios šeimos.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) praktikos profesorius dr. Gediminas Kazėnas sako, kad tokios situacijos pirmiausia parodo ne tik infrastruktūros spragas, bet ir visuomenės pasirengimo lygį.

„Priedangos yra skirtos greitai apsisaugoti nuo kinetinės bangos ar skeveldrų galimos sukeltos žalos žmogui. Jos skirtos paprastai pralaukti esamą pavojų, t. y. iki kelių valandų“, – aiškina ekspertas.

Pasak jo, gavus perspėjimą svarbiausia kuo greičiau ieškoti artimiausios saugios vietos ir vengti chaotiškų sprendimų. Kritinėse situacijose būtent spontaniška panika dažnai tampa viena didžiausių problemų.

Tėvams nereikėtų skubėti pasiimti vaikų

Eksperto teigimu, viena dažniausių reakcijų tokiose situacijose – noras nedelsiant vykti pas artimuosius, tačiau toks elgesys gali tik dar labiau apsunkinti padėtį.

„Esant oro ar panašiam pavojui reikia nedelsiant eiti į priedangą ir pralaukti pavojų. Tokiu atveju jokiu būdu negalima reikalauti iš tėvų atvykti pasiimti savo vaikų“, – sako jis.

Anot dr. G. Kazėno, vaikai turėtų likti su mokytojais ir kartu vykti į artimiausią saugią vietą, o tėvai tuo metu ieškoti prieglobsčio ten, kur yra.

„Vaikai turi eiti su mokytojais į artimiausią priedangą, o tėvai iš savo darbovietės eiti į artimiausią kitą priedangą“, – teigia praktikos profesorius.

Jo vertinimu, tokios situacijos atskleidžia ir visuomenės psichologinio pasirengimo svarbą – krizės akivaizdoje žmonės natūraliai nori būti kartu, tačiau saugumo požiūriu ne visada tai yra racionaliausias sprendimas.

Perspėjimas išryškino ir priedangų problemas

Po paskelbto perspėjimo visuomenėje kilo diskusijų dėl dalies mokyklų ir kitų pastatų, kurie oficialiai pažymėti kaip priedangos, tačiau realybėje nėra tinkamai pritaikyti didesniam žmonių skaičiui.

Anot eksperto, ši problema egzistuoja jau ne vienerius metus ir ją būtina spręsti sistemiškai.

„Mokyklos neturi priedangų ir neturi kur normaliai pasislėpti. Šį klausimą reikėtų spręsti skubiai“, – sako dr. G. Kazėnas.

Jo teigimu, užrakintų priedangų problema taip pat susijusi su šiuo metu galiojančiu reguliavimu.

„Pagal dabartinį reguliavimą priedangos yra naudojamos pagal tiesioginę tų pastatų paskirtį, kol nėra atskiro valdžios nurodymo“, – aiškina jis.

Ką daryti, jei šalia nėra priedangos?

Ne visi gyventojai turi galimybę greitai pasiekti oficialiai pažymėtas priedangas. Tokiais atvejais, pasak eksperto, svarbiausia greitai įvertinti aplinką ir ieškoti bent minimalios apsaugos nuo smūgio bangos ar skeveldrų.

„Esant vietovėje, kur nėra priedangos, reikėtų pasikliauti nuojauta ir ieškoti vietos, kur būtų galima apsisaugoti nuo kinetinės bangos ar skeveldrų“, – aiškina dr. G. Kazėnas.

Anot jo, tam gali tikti reljefo nelygumai ar kitos vietos, kurios bent iš dalies sumažintų galimą pavojų.

„Tai galėtų būti dauba ar kita vieta, kur būtų galima pasislėpti. Akivaizdu, kad reikėtų gultis ir tikrai nestovėti“, – priduria jis.

„Saugumas yra ir mūsų pačių atsakomybė“

Eksperto vertinimu, gegužės 20-osios situacija tapo proga įvertinti, kiek visuomenė iš tiesų yra pasirengusi įvairioms krizėms.

„Reikia keisti mąstymą, kad saugumas yra visų pirma mano paties atsakomybė ir interesas, o ne laukti, kol tavimi kažkas pasirūpins“, – teigia dr. G. Kazėnas.

Jis ragina gyventojus daugiau dėmesio skirti individualiam pasirengimui – nuo išgyvenimo kuprinių iki saugesnių gyvenamųjų erdvių planavimo.

„Vertėtų visiems pagalvoti apie savo rūsius, kai dabar pas mus yra įsivyravusi nupiginta statyba be rūsių. Gal net pradėti reikalauti, kad individualiuose namuose būtų rūsiai“, – svarsto jis.

Svarbiausia – nepanikuoti

Pasak eksperto, tokiose situacijose itin svarbu nekelti papildomos panikos ir padėti vieni kitiems.

„Tikrai reikėtų nepanikuoti ir tuo labiau nekelti kitiems panikos, nes tai tikrai nepadeda“, – sako jis.

Anot dr. G. Kazėno, kritinėmis aplinkybėmis svarbiausia tampa susitelkimas, tarpusavio pagalba ir gebėjimas veikti ramiai.

„Kritinėmis aplinkybėmis visada labai svarbu susitelkimas, savitarpio sutarimas, pagalba, o ne kaltų paieškos“, – pabrėžia praktikos profesorius.

Eksperto vertinimu, trečiadienio perspėjimas neturėtų būti suvokiamas vien kaip trumpalaikis nepatogumas ar emocinė įtampa. Tokios situacijos primena, kad visuomenės saugumas prasideda ne nuo sirenų, o nuo pasirengimo, aiškių veiksmų ir gebėjimo išlikti ramiems net ir neapibrėžtumo akivaizdoje.

„Manau, kad šiuo atveju visi turėjome tikrai gerą „treniruotę“, kur pamatėme savo spragas ir kur dar reikia pasitvarkyti“, – apibendrina dr. G. Kazėnas.