Rusijos kariuomenės atitraukimas nuo Kijevo Charkove paskatino baimes, kad Maskva pradės lemtingą Charkovo šturmą ir todėl iš miesto plūstelėjo nauja pabėgėlių banga.
Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Charkovo
Antradienio „Anykštoje“ tęsiame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Charkovo „Anykštai“ parengtą reportažą. Skelbiame jo ištrauką.
Charkove antrą kartą asmeniškai teko patirti karo pabėgėlio dalią. Planavau šiame mieste likti ilgiau, tačiau privalėjau gelbėti dvi moteris ir palydėti jas iki Lvovo.
Prieš savaitę metro, pavadinimu „Studentų“, likimas mane suvedė su dviem gretimai esančio instituto dėstytojomis, labai išsekusiomis ir persigandusiomis moterimis.
Olena Sadokha iki karo dėstė filosofiją, kita, nusipelniusi Ukrainos artistė, operos dainininkė Jelena Slepcova mokė solinio dainavimo. Moterys gyveno mikrorajone Saltovka, esančiame arčiausiai fronto linijos ir, todėl, labiausiai bombardavimų apgriautoje Charkovo dalyje.
Į požeminę metro stotį moterys, persigandusios sprogimų, atbėgo pačią pirmą karo dieną ir penkias savaites liko joje įkalintos. Šias moteris užkalbinau atsitiktinai, pastebėjęs jų šviečiančias, inteligentiškas akis ir tuo pačiu nevilties bei nuovargio iškreiptus veidus.
Ėmiau klausinėti, kodėl nebėga į Vakarų Ukrainą ar Lenkiją, Lietuvą. Šios be entuziazmo ir nepatikliai atsakė, kad niekur neturi giminių ir yra praradusios viltį, nes visi bičiuliai, kurie žadėjo padėti, žodžio netesėjo ir pamiršo jas.
Į mano teiginius, jog traukiniu nuvykus iki Lvovo ten galima sėsti į autobusą, vežantį į Lietuvą, kur bus suteikiama įvairi pagalba, moterys reagavo abejingai. Pasakė, jog niekuo nebetiki ir neturi jėgų, nei valios vienos kur vykti.
Grįžęs į viešbutį tą naktį ilgai mąsčiau ir nusprendžiau palydėti šias, ant nervinio išsekimo esančias, iškilias moteris iki Lvovo ir įsodinti į autobusą, vežantį Lietuvon. Nusprendžiau, kad mano žurnalistinė veikla yra mažiau verta nei pagalba joms.
Parašius užklausimą pabėgėliams padedančiai organizacijai „Stiprūs kartu“, jau po keleto minučių atrašė mergina vardu Brigita. Ši skubiai užregistravo mano globotines į autobusą Lietuvon ir tuo jas nepaprastai pradžiugino.
Netrukus charkovietės ėmė dar labiau aikčioti iš nustebimo, mat atėjo dar džiugesnė žinutė.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-04-12). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt
