Padniestrės mokytoja – „Bijau, kad prieš nužudydami okupantai žiauriai kankins“

 „Anykštoje“ publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Benderų, Moldovos „Anykštai“ parengtą reportažą.

„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistiškų kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 metais, kai, prieš nužudydami, moldavams išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – sakė mokytoja Nina Gerek.

Ši matematikos mokytoja eina direktorės pavaduotojos pareigas vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) teritorijoje. N.Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį.
Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, jog naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N.Gerek butą ir jos ieškojo.

Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N.Gerek yra įsitikinusi, jog separatistai būtų tada ją nužudę, gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip kad pasielgė su sporto mokyklos direktoriumi moldavu.

Pastarasis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldavų aktyvistas, tačiau vis vien gvardiečių buvo suimtas. 1991 metais Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo SSSR, Padniestrės regionas, kuriame dominavo rusakalbiai gyventojai, pareiškė ištikimybę Maskvai.

Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus, dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo, bijodami susidorojimo. Minėtas sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius.

Kažkas netrukus įskundė, jog Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas, ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.
Direktoriaus lavonas buvo rastas tik po kelių mėnesių griovyje, kuriame buvo užkasti keliasdešimt nužudytų moldavų. „Tokius žiaurumus, kokius Rusijos kariai dabar išdarinėja Ukrainoje, Maskva visų pirma 1992 metais išbandė Moldovoje“, – tvirtina N.Gerek.„Aš labai bijau, kad, Ukrainai pralaimėjus, Rusija nuspręs prisijungti Padniestrę, ir čia vėl prieš mus atgims represijos, todėl kasdien klausausi pranešimų iš fronto ir meldžiu Dievą padėti Kijevui“, – sako N.Gerek.
Panašią baimę dabar sakėsi išgyvenanti ir minėtos moldaviškos mokyklos direktorė Maria Roibu. Ji, tiesa, vos kilus 1992 metų mūšiams, pabėgo iš Benderų į kaimą ir nepatyrė kankinimų grėsmės.

Tačiau M.Roibu po karo vadovavo pedagogų bei tėvų protesto demonstracijoms ir susidūrė su apstumdymais, apspjaudymais bei grasinimais, kad bus suimta, sumušta, nušauta. Rusų kalbą universitete baigusi M.Roibu į Benderus atvyko 1989 metais, kai čia paskyrimą dirbti paukščių fabrike gavo jos vyras.
M.Roibu Benderuose tapo pirmąja moldavų kalbos mokytoja rusiškame vaikų darželyje. Moldovoje Maskva vykdė žymiai agresyvesnę nei Lietuvoje rusinimo politiką, Benderuose pokariu labai ilgai nebuvo leista įkurti nei moldaviškos mokyklos, nei darželio, nors moldaviškai kalbėjo daugiau nei trečdalis miesto gyventojų.
Moldaviško mokymo pirmoji reikalauti ėmė N.Gerek, atsikrausčiusi iš kaimo į Benderus ir susirūpinusi, kur mokysis jos vaikai, nemokantys rusų kalbos. Po daugybės vizitų į komunistų partijos komitetą bei miesto tarybą 1981 metais buvo leista atidaryti kelias moldaviškas klases rusiškose mokyklose.
Mokinių padaugėjus ir veikiant M.Gorbačiovo vykdytos pertvarkos idėjoms, 1988 metais pagaliau buvo leista įkurti pirmąją grynai moldavišką mokyklą. Jai buvo atiduotas senasis vienos rusiškos mokyklos pastatas.
1992 metų liepą Moldovai su Rusija pasirašius paliaubas dėl karo Padniestrėje nutraukimo ir įteisinus PMR atsiradimą, čia imta uždarinėti moldaviškas mokyklas. „Buvo pasakyta, jog galėsime dirbti tik tokiu atveju, jeigu pereisime prie rusiškos kirilicos rašmenų, o kadangi nesutikome, 1994 metais mus nusprendė uždaryti“, – prisimena M.Roibu.
Kariams įsiveržus ir užėmus mokyklą, veiklą nuspręsta tęsti pamokas rengiant parkuose, butuose, aikštėje prie miesto merijos.
Kadangi pamokų rengti vis vien nebuvo leidžiama, M.Roibu organizavo Benderų merijos blokadą, o vėliau inicijavo protesto maršą į už dvylikos kilometrų esančią PMR sostinę Tiraspolį.
Miesto prieigose tūkstančio tėvų bei mokinių ir pedagogų maršui kelią blokavo kariškiai. Dienos pabaigoje penkių žmonių delegaciją pas save pakvietęs PMR prezidentas Igoris Smirnovas vien pakartojo siūlymą, kad mokyklą leis atidaryti, jei bus pereita prie kirilicos.
I.Smirnovas drauge labai įžeidė delegaciją pasakęs, jog moldavų pareiga yra auginti pomidorus, o PMR valdymu užsiims rusai. Įsižeidę moldavai nutarė veikti ir pamokas ėmė rengti miškų ūkio administracijos pastate bei našlaičių vaikų internate, kurie liko Moldovos Respublikos priklausomybėje.
Kadangi moldavų mokinių buvo padaugėję iki dviejų tūkstančių, pamokas teko rengti trimis pamainomis ir tokiu būdu, kad pusė mokinių vieną savaitę mokėsi, o kitą savaitę sėdėjo namuose.
Merija keršydama likvidavo vienintelį moldavišką vaikų darželį ir atėmė pusę turėtos rusiškos mokyklos pastato. Įsikišus tarptautinėms organizacijoms, Benderų merija po kelerių metų leido nuomotis ir remontuotis vieną buvusį vaikų darželį.

Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-06-11). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt